Nepalas įkvepia keliauti. Atvykome iš Kinijos išsisunkę, išsikvėpę ir beprotiškai besiilgėdami namų. Jau pirmą dieną Nepale prisisėmėme žmonių nuoširdumo, muzikos, spalvų, kvapų ir tebesiilgėdami namų norime keliauti ir tęsti. O grįžimas į Europą jau mažiau nei po mėnesio dabar atrodo kažkas baugaus.
Pirmadienis – nuotykių kūrybos diena. Sėdėjome Kunmingo oro uoste ir laukėme skrydžio į Katmandu. Sulipome į nedidelį lėktuvėlį, kuris buvo pustuštis, ir ėmėme skristi. Trijų valandų skrydžio metu nuolat degė ženklas, liepiantis segėti saugos diržus ir lėktuvas buvo lengvai purtomas. Likus valandai iki skrydžio pabaigos pasigedome mano telefono. Nors po šių metų jis nebuvo itin gyvybingas, vis dėlto kartais jį panaudodavome. Pamačius, kad kažko ieškome, skrydžio įgula, visi keturi žmonės, ėmė telefono ieškoti po kėdėmis, klausinėti žmonių, ar nieko nematė. Po mėnesio, praleisto Kinijoje, tas nuoširdus troškimas padėti atrodė neįtikėtinas. Greitai tapo aišku, kad telefonas ne lėktuve, vadinasi, liko ant kėdės prie įsodinimo vartų šalyje, iš kurios taip troškome pabėgti. Praradimas emocijų nesukėlė, bet tada prisiminėme, kad mano telefone jame yra visi šiemet sukaupti receptai. Taigi, štai ir naujasis mėnesio tikslas – kažkokiu būdu atgabenti telefoną iš Kunmingo į Lietuvą arba Nepalą.
Katmandu oro uostas buvo kuklus, senovinio stiliaus pastatėlis. Tik atvykę turėjome aplikuoti vizai, praeiti pasų kontrolę. Viskas vyko viename gana nedideliame kambaryje, kuriame sukinėjosi gausybė darbuotojų ir keli kareiviai, nešini automatais. Prieš visas patikras norėjome kompiuteryje patikrinti mano telefono buvimo vietą, bet tam reikėjo interneto. Vienintelis veikiantis interneto prisijungimas, kuris atrodė oficialiai, turėjo slaptažodį, ir, panašu, buvo skirtas tik darbuotojams. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo marškinius, kostiumines kelnes vilkinti moteris su kortele, pakabinta ant kaklo. Angliškai paklausiau jos, ar galėčiau prisijungti prie interneto. Ši nusišypsojo, padiktavo prisijungimo vardą ir slaptažodį, prisėdo ant šalia esančios kėdės ir ėmė rašyti žinutę. Štai taip. Jeigu tokia situacija būtų iškilusi Kinijoje, pirma – niekas nebūtų supratęs klausimo angliškai, antra – niekas niekada neleistų prisijunti prie darbuotojams skirto interneto, trečia – net jei ir gautume prisijungimą, daugumai vakarietiškų programėlių ir puslapių reikėtų specialaus slapto prisijungimo, leidžiančio išvengti Kinijos valdžios apribojimų. Tad pirmas Nepalo gūsis – kasdienybės laisvė.
Pasitikrinome tai, ką reikėjo, gavome vizas, praėjome patikras ir patekome į dar kukliau atrodančią patalpėlę. Joje gražiai šypsojosi vietiniai pardavėjai ir maloniai kvietė išsikeisti valiutą, nusipirkti turistinių autobusų bilietų. Visi puikiai kalbėjo angliškai. Grynųjų pinigų neturėjome, nes nenorėjome jų keisti nepalankiu kursu Kinijoje ir internete prieš skrydį perskaitėme, kad Katmandu oro uoste yra bankomatas. Tiesa, bankomatas tikrai buvo, bet jis priėmė tik Visa operuojamas korteles, o mūsiškės – MasterCard. Taigi, stovime oro uoste be pinigų, turime nusigauti į miestą. Norime tai padaryti viešuoju transportu, kas kainuotų apie 20 dolerio centų vienam žmogui, kai tuo metu taksi iš viso kainuotų apie dešimt dolerių. Aplink visąlaik sukinėjasi dešimtys neaiškių kėslų turinčių žmonių, kurie, greičiausiai, nori kažką įsiūlyti, tačiau tai daro taip subtiliai, kad atrodo, jog visi nori padėti. Pasitarus su būriu isminčių, atrodė, kad vienintelis variantas bus imti taksi ir pakeliui sustoti prie bankomato, priimančio mūsų kortelę, tačiau tuomet pamatėme porą kitų jaunų turistų. Šie kaip tik pirko taksi už penkiolika dolerių – tai kaina, kuri yra per didelė net ir taksi automobiliams, bet amerikiečių porai tai nepasirodė per daug. Priėjome prie jų ir pasiūlėme važiuoti kartu, pasidalinti kelionės kainą, tačiau gal aštuoni aplink stovėję ir pokalbio klausę žmonės paaiškino, kad atstumas tarp vietų, į kurias norime patekti, per didelis. Toliau mąstėme, ką daryti, kol galiausiai sugalvojome: paėmėm likutį kiniškų riešutų, veido kremo mėginuką, tebekeliaujantį iš Lietuvos, užsilikusių japoniškų monetų ir iš Fionos namo bibliotekos pasiimtą kinų-anglų kalbos žodynėlį. Nuėjome prie tų pačių keliautojų ir pasiūlėme jiems visus tuos daiktus mainais už 200 rupių (maždaug du dolerius). Visi juokėmės, kol galiausiai pora pasiėmė žodynėlį ir davė mums tuos 200 rupių. Mes su tais dviem doleriais rankose iš oro uosto išėjome kaip nugalėtojai, o užnugary mus lydėjo darbuotojų aikčiojimai.
Surasti autobuso stotelę buvo kita užduotis, tačiau kuo toliau ėjome, tuo drąsiau darėsi – bene visi sutikti jauni nepaliečiai kalbėjo angliškai, suprato, ko ieškome, ir norėjo padėti. Jau visai arti tikslo užkalbinome penkių jaunų vaikinų grupelę. Pasakėm, kad norim nuvykti į Swayambu rajoną, kad ieškome vietinio autobuso. Tie pasakė, kad mums padės ir ėmė klausinėti apie Lietuvą ir mus. Vaikinas, panašus į tos grupės vadeivą, prisistatė ir tuomet pasakė savo sūnaus vardą, nors sūnaus šalia net nebuvo, tuomet paklausė mūsų vardų ir ar mes susituokę. Priėjome gatvę, kurioje eismas virte virė. Dviejų juostų gatvėje buvo bent aštuonios, visi pypsino ir rėkavo, tačiau tuo pačiu metu ir šypsojosi. Per kelią tuo metu ėjo pilvotas vyriškis su žmona ir dukra. Ir ėjo jis lėtai ir tikrai nesijautė trukdąs eismui. Aplinkiniai vairuotojai plyšavo iš visų plaučių, o šis ramiai į juos atsisuko ir stabtelėjęs iškėlė rankas lyg pasiduotų ir šypsojosi. Į gatvę išėjome ir mes su penkiais savo padėjėjais. Vos tik perėję į kitą pusę sustojome šalia kelio ir laukėme. Ko? Autobuso. To, kuris stoja bet kur ir bet kada, kai yra norinčių įlipti. O norintys turi bėgti paskui važiuojantį autobusą ir rėkti kelionės krypties pavadinimą. Taigi, stovėjime šalia gatvės, aplink mus jau būrėsi vienuolikos žmonių grupė ir šypsodamiesi mus kalbino, o penkių vyrukų vadeiva bėgiojo ir klausinėjo vairuotojų, kur jie važiuoja. Staiga, radus tinkamą autobusą, turėjome bėgti ir įšokti į jį šiam dar nesustojus. Greitai padėkojome visiems žmonėms ir raginami vairuotojo ir vyro, renkančio pinigus iš autobuso keleivių, įšokom. Važiavome valandą, klausėme nepalietiškos muzikos ir stebėjimo tai, kas vyko gatvėse. O jose vyko viskas: bėgiojo šunys, dantis valėsi vaikai, snaudė darbininkai, laidais laipiojo beždžionės. Dauguma žmonių dėvėjo kaukes, saugančias kvėpavimo takus nuo dulkių – tai yra bene blogiausia žemės drebėjimo, suniokojusio Katmandu prieš 5 metus, pasekmė. Miestas buvo pagriuvęs, nešvarus, bet toks gyvas ir tikras. Žmonės, pamatę mus pro autobuso langą, nespoksojo ir nefotografavo mūsų, jiems nereikėjo nepažįstamųjų veidų telefone – mes nebuvome jūros kiaulytės narve, kokie jautėmės esą Kinijoje. Katmandu gatvėse žmonės mums mojavo ir klausė, kokie mūsų vardai, jie norėjo susipažinti ir patirti, o ne įsidėti baltaodį į kišenę.
Nuvykę į Swayambu išlipome prie beždžionių pilies. Visame rajone aplink bėgiojo beždžionės ir daug mažų beždžioniukų. Niekas jų nelietė, tiesą sakant, vietiniai jų net nepastebėjo. Mūsų aikčiojimai ir šypsenos aplinkinius prajuokino. Netikėtai prie mūsų priėjo vienas vidutinio amžiaus vyras ir paklausė, kur mums reikia nusigauti. Parodėme adresą ir paaiškinome, kad taksi neturime pinigų. Šis mūsų nepaleido ir paaiškino kaip iki ten nueiti, kad atstumas 2.5 kilometro. Tuomet jis pasiūlė mus nuvežti už bet kokią kainą, kurią jam pasiūlytume ir kaip pavyzdį davė 200 rupių (beveik du doleriai). Jis buvo toks malonus, kad atsisakydami jautėmės labai nemaloniai, tačiau padėkojome ir paaiškinome, kad bet kokia suma, kurią galėtume jam sumokėti, būtų per maža. Tuomet vyras nepuolė siūlyti pigesnės kainos ar stumti mūsų į mašiną, kaip daug kas būtų daręs Lotynų Amerikoje ar Kinijoje. Jis nusišypsojo ir pasakė: „I will be happy if you are happy“ (Aš būsiu laimingas, jei jūs laimingi). Šie žodžiai vienokia ar kitokia forma mus Nepale lydi kasdien ir juos girdim iš įvairiausių pardavėjų, kurių paslaugų atsisakom.
Naktį praleidome mažame name pas mielą nepaliečių šeimą. Su jais valgėme vakarienę ir žiūrėjome televizorių, jie daug klausinėjo apie Lietuvą. Kitą rytą atsikėlę užsiėmėme telefono paieškų misija: per Couchsurfing programėlę suradome kinę, kuri šiuo metu keliauja po Kinija ir birželio 17 atskrido į Kunming miestą. Nors iš pradžių merginai rašėme prašydami telefoną tiesiog paimti ir išsiųsti paštu į Lietuvą, paaiškėjo kad ji panašiu, kai mes skrisime atgal į Europą, laiku atvyks į Nepalą. Taigi, dabar mano telefonas kinės lagamine keliauja po Kunmingą, po kelių dienų keliaus į Tibetą, o iš ten su ja į Katmandu, kur jį ir turėtue pasiimti. Pasirodo, šimtai skambučių į Kunmingo oro uostą bandant surasti žmogų, kalbantį angliškai ir kažką suvokianti apie pamestus oro uoste daiktus, duos vaisių. Laukiame susitikimo su Wang Lu! Po rytinių derybų keliavome į beždžionių šventyklą, kurioje stebėjome savo baseine plaukiajančias ir į vandenį šokinėjančias!, iš turistų pavogtą maistą kremtančias beždžiones, pasivaikščiojome po Katmandu. Mieste likome dar porai naktų, iš kurių vieną praleidome nepaliečio Manish namuose, tiksliau, būsimame hostelyje.
Manish atradome per Couchsurfing programėlę. Jis yra nepalietis, užaugęs kaimelyje šalia nepalietiškųjų džiunglių. Nakvojome jo būsimame hostelyje netoli centrinio Katmandu rajono kartu su trimis ten savanorystės principu dirbančiais menininkais: pora iš Ispanijos ir vaikinu iš Gvatemalos. Su Manish daug kalbėjomės apie jo hostelio viziją, kuri nustebino puikiom verslo įžvalgom ir metodais, kurių šalyse, kuriose keliavome, žmonės nežino ir nenaudoja. Manish neseniai porą mėnesių keliavo po Europą apsistodamas daugybėje įvairaus lygio hostelių Danijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Slovakijoje, iš kurių sėmėsė įkvėpimo. Grįžęs į Nepalą jis apsistojo visuose populiariuose hosteliuose Katmandu ir taip ištyrė, ko rinkai trūksta ir kas jau yra. Dabar jis kuria vakarietiškų standartų hostelį vakariečiams ir, tiesą sakant, mes laukiame nesulaukiame, kada galėsime sugrįžti ir pamatyti, į ką visas projektas išaugs. Vakare kartu su menininkais ir Manish nuėjome į restoraną pavakarieniauti. Labai kasdieniškai pokalbis išsirutuliojo į gilumas ir Manish papasakojo savo gyvenimo istoriją. Jis augo kaimelyje su dviem vyresnėm ir dviem jaunesnėm seserim. Mama vaikais visad beprotiškai rūpinosi, o tėvas nuolat dirbo, kad šeimą aprūpintų pinigais. Manish nuo mažens tėvui jautėsi skolingas ir niekad nesijautė įvertintas. Mokykloje Manish buvo vidutinio lygio mokinys, tačiau lydimas sėkmės puikiai išlaikė baigiamuosius egzaminus. Dėl puikių rezultatų direktorius pasveikino Manish tėvą, kuris pirmą ir paskutinį vakarą, kai Manish jautė, kad padarė kažką, vertą pasididžiavimo, nusivedė į kazino. Galbūt dėl to, kad kazino jam patiko, galbūt dėl to, kad tai buvo ta vieta asocijavosi su vieninteliu kartu, kai vyras buvo tėvo įvertintas, vaikinas įklimpo į lošimo liūną. Belošiant atsirado ir narkotikai, alkoholis. Tai tęsėsi penkerius metus, kol tėvas Manish uždarė priklausomybių ligoninėje. Joje Manish praleido metus ir stengėsi išsivalyti nuo to, kas buvo praeityje. Nuo tada jis nelošia ir nevartoja narkotikų, tačiau pagunda nėra dingusi. Išėjęs iš ligoninės Manish stengėsi integruotis atgal į visuomenę ir jam tai pavyko: jis įkūrė porą puikių su turizmų susijusių veiklų, tačiau nesijautė laimingas. Laimingas nesijautė ir jo tėvas, kuris prieš porą metų nusižudė. Tai pasakodamas Manish dalinosi kaltės jausmu ir sakė, kad akimirka, kai tėvo kūną reikėjo atpažinti, buvo vienintelis momentas jo suaugėliškajame gyvenime, kai jis verkė. Po tėvo savižudybės Manish ėmė klimpti į depresiją ir galiausiai dar gana neseniai nusprendė nusižudyti pats. Tai jis planavo padaryti viešbučio kambaryje Katmandu. Prieš nusinuodydamas Manish nusprendė surūkyti paskutinę cigaretę ir išėjo į lauką. Kaip tik tuo metu prie jo višbučio suvažiavo policijos, greitosios pagalbos ekipažai, kurie vėliau iš viešbučio išnešė negyvėlio kūną. Paaiškėjo, kad tas negyvėlis buvo panašaus amžiaus į Manish vyras, kuris tame pačiame viešbutyje ta patį vakarą nusinuodijo. Tai Manish buvo ženklas: „I couldn‘t believe how stupid I was to think about killing myself. How pointless it is to die like this man did. I only needed to overcome these really dark thoughts that usually last only for a very brief time and I would have never wanted to commit a suicide. I am so lucky. Honestly I just needed somebody to talk to.“ (Aš negalėjau patikėti tuo, koks kvailys aš buvau, kai galvojau nusižudyti. Kokia beprasmiška yra to negyvėlio mirtis? Man tereikėjo iškęsti tas kelias labai tamsias mintis, kurios dažnai tęsiasi tik labai trumpą laiką, ir aš niekada nebebūčiau norėjęs nusižudyti. Man taip pasisekė. Juk man tereikėjo su kažkuo pasikalbėti) Mes buvome sukrėsti ir tas emocionalus pokalbis sukėlė daug minčių. Nepalietis, mes, lietuviai, ispanai, gvatemalietis – visi, dalinomės mintimis ir istorijomis apie savižudybes ir… ir nežinau, kas. Tai problema, kuri yra gaji visame pasaulyje ir kuri visur gali būti įveikta kalbant. Vakaro nuotaikai prašviesinti nuėjome pažaisti biliardo (kad ir kaip neįtikėtina, bet su JustiAnu laimėjome prieš abi priešininkų komandas) ir stebėjome pirmąsias pasaulio futbolo čempionato rungtynes.
Po įspūdingo ir sukrečiančio vakaro kėlėmės pusę penkių ryto ir kartu su į šventyklą bėgančiais gyventojais išėjome į gatvę. Susiradome autobusą, suderėjome kainą ir išvykome į Manish tėviškę Chitwan nacionalinį parką. Nors nuo Katmandu iki parko yra vos daugiau nei 150 kilometrų, Nepalo kalnai, nepaliečių vairavimo stilius ir nuolatiniai kelio darbai kelionės laiko ribas išplėčia nuo 3 valandų iki 14 valandų. Mums pasisekė ir į miestą atvykome per šešias valandas. Ten buvome suradę pigų viešbutėlį, kuriame planavome praleisti naktį ir išsiaiškinti, kur galime rasti gidų, reikalingų apsilankyti nacionaliniame parke (bet kokioms veikloms parko viduje reikia gido). Viskas baigėsi tuo, kad mielas šeimininkas mums pasiūlė visas paslaugas ir savo pažįstamus gidus, mes iš jo išprašėme 27% nuolaidą ir sudėliojome visą kitos dienos planą. Nuėjome miegoti ramūs ir laukdami kitos dienos. Deja, naktis buvo sunki, nes Justinui pakilo tempratūra, ėmė pilti karštis ir krėsti drebulys, buvo paleisti viduriai. Beveik visą naktį nemiegojom ir bijojom, kad gali žlugti ne tik kitos dienos, bet ir viso mėnesio planai. Ryte atsikėlėme pamiegoję porą valandų, man buvo paleisti viduriai ir jaučiausi apsvaigusi, Justinas jautėsi šiek tiek apsvaigęs, bet tikrai žymiai geriau negu prieš tai. Taigi, susiėmėme, pavalgėme pusryčius ir jau septintą ryto sėdėjome kanojoje ir plaukėme stebėdami krokodilus. Po pasiplakiojimo išėjome į džiungles ir su dviem gidais ieškojome raganosių. Tris valandas vaikščiojom nesustodami, kadangi Nepale šiuo metu lietingojo sezono pradžia, gyvūnus pastebėti itin sunku. Dauguma turistų tą dieną neišvydo nieko, tačiau mūsų gidas, paaukojęs malonaus pasivaikščiojimo tempą, mus nusivedė ten, kur ramiai vandenyje besiturškiančius išvydome raganosius. Vaizdas, kurį pamatėme, iliustravo ramybę: du gyvūnai sau natūralioje aplinkoje, kažkur už dešimčių kilometrų saugomoje taip, kad jiems negrėstų joks brakonierių pavojus, leidžia sau dienas. Jau eidami atgal jautėmės leisgyviai, o grįžę namo tiesiog virtome į lovas. Po pusantros valandos mūsų laukė keturių valandų kelionė džipu po džiungles. Nors pusantros valandos atsistatyti tikrai nepadėjo, važiavome, stebėjome. Bevažinėdami pamatėme gausybę paukščių, beždžionių, elnių, driežų – visi gyvenantys laisvėje. Pasivažinėjimui baigiantis mus ėmė krėsti šaltis ir abiem ėmė kilti temperatūra. Grįžę namo atsigulėm į lovas, gėrėm daug vaistų ir bandėm iš savęs išgyvendinti tai, kas, jau dabar suvokiame, buvo mieloji salmoneliozė, kurią pasigavome apsilankę mažoje kavinukėje.
Naktis buvo labai bloga ir sunku paaiškinti, koks kvapas vyravo mūsų kambaryje tą rytą, kai atsikėlėme. Rytinė savijauta buvo pakenčiama, todėl nusprendėme įgyvendinti visą anksčiau sudarytą planą: po pusryčių nuėjome nuprausti dramblių. Maždaug vienuoliktą valandą ryto atėjome prie upės, kurioje turškėsi šeši drambliai, jų prižiūrėtojai ir daug tokių pačių žmonių kaip mes. Nors plauti dramblius, ko ten ir atėjome, buvo smagu, tuomet, kai mūsų paprašė atsisėsti ant ant vieno iš jų nugaros, pamatėme, kad dramblio šeimininkas gyvūną bado metaline lazda, kad šis ant mūsų užpiltų vandens. Tai jis kartojo nesustodamas, kol dramblys ant mūsų vis pylė vandenį. Po kelių tokių bakstelėjimų mes nuslydome nuo dramblio nugaros ir pasakėme, kad lipti nebenorime. Negalėjome patikėti tuo, kas vyko upėje ar vaizdu, kurį pamatėme, kai nukeliavome į dramblių poravimo centrą, esantį šalia parko. Šių gyvūnų pasidarė beprotiškai gaila. Chitwan nacionaliniame parke visi padarėliai mėgaujasi laisve, prižiūrėta žole ir yra saugūs, bet drambliai yra išimtis. Vietiniai juos naudoja kaip transporto, darbo priemones, laiko supančiotus metalinėmis grandinėms nedidelėse pavėsinėse šalia gyvenamųjų namų. Dramblių poravimo centre drambliai dieną kelioms valandoms paleidžiami į laisvę, tačiau daugiausiai laiko praleidžia pastogėse, kuriose patelė su patinu yra supančioti grandinėmis šalia vienas kito. Tai lyg visos dramblių rūšies paaukotieji, kurių laisvė buvo iškeista į populiacijos augimą ir visos rūšies išsaugojimą. Prisiliesti prie tų, atrodo, magiškų gyvūnų buvo beprotiškai įdomu ir tai leidžia suvokti, kokia unikali yra gamta ir kaip saugu puoselėti tą jos įvairovę. Tačiau suvokti, kad tas, atrodo, tyras prisilietimas labai daugeliu atvejų yra sukurtas metalinės lazdos principu – keista ir liūdna.
Viešbutėlyje vietoj vienos nakties likome trims, nes bet kokia mintis apie keliavimą besipurtančiame autobuse šešias valandas vimdė. O ir šiaip buvo smagu bent trumpam pasimėgauti ta prabanga, kai turi gidą ir planą, kurį už tave dėlioja kiti. Nors ši „prabangi“ programa, pvz., Naujojoje Zelandijoje būtų verta tarpmiestinio autobuso bilieto kainos, mes tai sėmėme su kaupu (beveik) kaip ponai. Pirmadienio rytą atsikėlę jautėmės gan padoriai, todėl nusprendėme keliauti toliau link Budos gimtojo miesto Lumbini. Šiuo metu esame mažame „viešbučio“ kambarėlyje, pripildytame stipraus padangų kvapo, virš autoservizo. Dar viena žiauri naktis ir jau turėtume atsigauti!