Nepalas yra viena iš spalvingiausių šalių, kuriose teko lankytis. Kultūra, persipynusi su gamta, žmonių gerumas, tačiau tuo pačiu metu žiaurūs sustabarėję ir itin gajūs stereotipai, žeidžiantys daugelį individų, kiekvieną dieną čia padaro nuotykiu. Kartais čia būti žiauriai pikta, o kartais atrodo, kad norėtųsi likti amžinai.
Pirmadienio rytą sėdome į rytinį autobusą, vežantį į kalnus, ir kartu su krūva vietinių, keliaujančių namo su pintinėmis svogūnų ir pupelių, pradėjome kilti aukštyn. Keturiasdešimties kilometrų kelionė truko penkias valandas, paskutinė kelionės atkarpa buvo tokia nesaugi ir tokia skausminga, kad išlipus iš autobuso atrodė, kad naujai atgimėme. Taigi, žaibo greičiu pasiekę žygiavimo pradžią pirmąją dieną eiti pradėjome ketvirtą valandą vakaro. Kilome į kalnus stebėdami didingą vakarėjančią gamtą ir vietinių gyventojų kasdienybę: vieni vyrai gano gyvulius, kiti tiesiog sėdi ir spokso pro langą, vaikai žaidžia futbolą vietoj kamuolio naudodami pliušinius žaislus, o moterėlės, susibūrusios prie trijų namų kaimelių traukos centrų – suoliukų, įnirtingai kažką aptarinėja. Kalnų miesteliai lengvai priminė įspūdinguosius Machu Picchu griuvėsius Peru, tik šie miesteliai buvo gyvi. Kuo aukščiau kilome, tuo mažiau veiksmo ir žmonių buvo. Nors jau prieš žygį žinojome, kad kainos vadinamuose arbatos nameliuose žygio teritorijoje bus didelės palyginus su tuo, ką esame įpratę matyti Nepale, nes maistą ir kitas prekes į kalnus reikia atitempti gyvuliams arba šerpoms, buvome apakę, kai po kelių valandų žygiavimo sustojus Kimrong kaimelyje, kainos pasirodė esą tokios pačios, kokios jos turėtų būti tik pačiame aukščiausiame žygio taške. Greitai mintyse padėlioję visas išlaidas ir pamatę, kad vietiniai jau kaip maldą kartoja žodžius: „kainos yra nųstatytos valdžios“, kai bandėme derėtis, suvokėme, kad žygį teks nueiti greičiau nei per penkias dienas, nes tiek brangių nakvynių sau leisti negalime. Visas tris dienas, kai ėjome, vis bandėme suvokti tą gyvenimo kalnuose tvarką ir rutiną, kai žmonės pinigus uždirba iš turizmo, tačiau jokios konkurencijos sukurti negali, kai žmonės sėdi ir dienų dienom žaidžia kortom, pagamina maistą pro šalį keliaujantiems žygeiviams ir žaidžia toliau, kai žmonės yra integravęsi į tą šiuolaikišką gyvenimą muzikos, skaitinių, interneto srityje, tačiau tuo pačiu metu pinigus uždirba nešiodami 45 kilogramus sveriančias pintines aukštyn ir žemyn kalnais.
Antrąją dieną pradėjus eiti, kad ir kaip gražu buvo aplink, negalėjome nustoti mąstyti, kad kopti nebeturime jėgų. Ne fizinių jėgų, o valios viduje, kuri leidžia įveikti lengvą raumenų skausmą ar tiesiog tingulį. Pakeliavus metus pamatyti kažką naujo norisi dar labiau negu pradžioje, tačiau vidus nėra toks pasiruošęs visoms naujovėms ir iššūkiams priimti. Tik štai tas Nepalo kalnų grožis: jeigu jau esi kalnuose, tai nesvarbu, į kurią pusę eini: pirmyn ar atgal, kelias sunkus ir ilgas. Nusprendėme, kad žygį nueisime, tačiau sparčiu tempu, nes kelionė daug malonumo tikrai neteikė. Taigi, antrąją dieną pakilome porą kilometrų į aukštį ir nuėjome 22 kilometrus, padarėme maždaug tai, ką žmonės padaro per dvi dienas. Kitą rytą, 6 valandą, išėjome kopti iki pat žygio tikslo – Anapurnos kalno stovyklavietės, o iš jos leidomės beiveik iki ten pat, kur žygį pradėjome prieš pusantros dienos, vėl 22 kilometrai, tik škart jau leidžiantis porą kilometrų žemyn. Kopėme vis galvodami: ar šįkart gamta mus apdovanos vaizdais ar ir vėl teks klaidžioti po debesis ir įsivaizduoti, kas už jų, kaip jau buvo nutikę per keletą žygių šiemet. Ir mums atsivėrė viskas! Tas rytas, kai pasiekėme viršūnę buvo toks gražus ir toks didingas. Sėdėjome apsupti kalnų ir bandėme suvokti tai, ko niekada gyvenime neįsivaizdavome esant.
Paskutinįsis žygio epizodas buitiškai vainikavo visą šių metų patirtį. Dvyliktą valandą dienos pasiekėme kaimelį, iš kurio su autobusu turėjome nusigauti atgal į Pokarą. Buvome pavargę, ką tik išsitraukę po kelias kraujo prisprogusias dėles iš savo kojų, tačiau didžiavomės savimi ir tiesiog palaimingai sėdėjome ant laiptų. Taip pat autobuso lūkuriuojančių vietinių, užsibarikadavusių daiktų maišais, pasiteiravę, sužinojome, kad autobusas turėtų atvykti maždaug po pusvalandžio. Taigi, žinojome, kad palaimingai sėdėti, greičiausiai, teks apie valandą. Po dešimties minučių į kaimelį atvyko džipas. O džipai yra turistinės mašinos, kurios medžioja baltaodžius turistus, galinčius sau leisti mokėti neadekvačias sumas už patogią ir greitą kelionę. Kartais džipai, neradę turtingųjų pakeleivių, automobilį sausakimšai prirenka vietinių ir tada operuoja kaip įprastas viešasis transportas. Be abejonės, į kaimelį, kuriame buvome, atvykusio džipo vairuotojas, pamatęs mus, pasidabino plačia baltų dantų šypsena. Kaip ir visi vairuotojai, medžiojantys turtinguosius, šis mums tiesiog liepte liepė lipti į automobilį, su kuriuo jis mus nuveš į Pokarą. Pasiteiravus, už kiek gautume tokį malonumą, šis atsakė, kad už 5000 rupių, kas yra maždaug 50 dolerių. Susivokimui reikėtų paminėti, kad už tokią sumą pinigų Nepale galima gauti dešimt naktų viešbutyje padoriame dviviečiame kambaryje – kaina yra nesuvokiamai didelė. Kadangi autobusu nors ir keliom valandom ilgiau ir nesaugiai, bet įmanoma nuvažiuoti už 300 rupių (apie tris dolerius) vienam žmogui atsisakėme. Tuomet sulaukėme dosnaus pasiūlymo mus nuvežti už 4000 rupių. Atsisakėme. Vairuotojui paklausus, kokia būtų mūsų kaina, panaudojome jau tipinį atsakymą, kad ši bus per maža negu ta, kurios jam reikia. Nieko nekandęs vairuotojas prisėdo šalia buvusioje kavinukėje. Praėjus keturiasdešimčiai minučių visi autobuso laukiantys žmonės ėmė bruzdėti, džipo vairuotojas taip pat nusprendė laimę išbandyti darkart, todėl ėmė regzti planą. Apėjęs visus vietinius ir su jais nepalietiškai pasikalbėjęs, šis, nutaisęs šventuolio veidą, vėl prisistatė prie mūsų ir pasakė, kad mus nuveš už 2000 rupių. Mes ir vėl atsisakėme, kas vairuotoją papiktino ir šis šlykščiai nusispjovęs bebambėdamas nuėjo atgal prie kitų autobuso laukiančių žmonių. Suprask, mes turėtume blogai jaustis, kad neturime pinigų prabangiai kelionei. Staiga į kaimelį atvažiavo dar vienas džipas. Naujasis vairuotojas identiškai nusišypsojo ir pakartojo visą turtingųjų medžiojimo procedūrą. Ir vėl atsisakėme, tačiau tarpusavyje susitarėme, kad jeigu kuris nors iš vairuotojų mums kelionės kainą nuleis iki 1000 rupių, kas yra tik keturiais doleriais brangiau negu kelionė baisiuoju autobusu, važiuosime. Tagi, sėdėjome ir laukėme. Staiga prie pirmojo vairuotojo džipo prasidėjo sujudimas: visi vietiniai ėmė krautis savo mantą ant džipo stogo, atsidarė dureles ir užgesino cigretes, žodžiu, pasiruošė kelionei. Vairuotojas priėjo prie mūsų ir kupinas pasitikėjimo pasakė, kad mums duoda superinę ir nebederinamą 1500 rupių kainą. Mes ir vėl atsisakėme ir paprašėme jo mums savo paslaugų nebesiūlyti. Ir štai kas įvyko: mums nesutikus mokėti nesąmoningų pinigų už kelionę visi vietiniai savo mantą susirinko atgal ir vėl grįžo į autobuso laukimo poziciją. Šlykštusis vairuotojas nepalietiškai susitarė su vietiniais, kad jis iš turtingųjų baltaodžių nudroš trigubai didenę sumą už kelionę, kuri padengs kitų keleivių bilieto kainos dalį, ir, tokiu būdu, šis tiesiog nuvažiuos su visais uždirbęs daug, bet ir vietinių nenuskriaudęs. Žodžiu, su mumis nepasitaręs jis jau buvo tikras, kad važiuosime kartu ir kad gali su mūsų pinigais elgtis kaip tik nori. Mūsų pinigai yra jo pinigai. Nieko nesakėme ir sėdėjome toliau. Po dar dvidešimties minučių laukimo, kai tapo aišku, kad autobusas tą dieną gali taip ir neatvažiuoti, prie mūsų priėjo vienas iš kartu belaukiančių vietinių ir paklausė, kokia būtų mūsų kainą, kurią mokėtume už kelionę. Pasakėme, kad 1000 rupių. Dar penkiolika minučių visi kartu lūkuriavome, kol, galiausiai, tas pats vietinis pasitaręs su kitais priėjo ir pasakė: „Okay, we are willing to pay more.“ (Na, gerai, mes sutinkame mokėti daugiau) Negalėjome patikėti: jie sutinka mokėti daugiau! Tik pamanykit, tokie patys keleiviai kaip ir mes sutinka mokėti po 500 rupių už kelionę vienam žmogui ir keliauti kaip lygūs su lygiu, jie sutinka, kad mes jiems bilieto pirkti neturime. Pasiėmėme kuprines ir sulipome į antrąjį džipą, kurio vairuotojas turėjo nors krislelį žmogiškumo ir nusprendė, kad turistų galima nenutręšti.
Šiemet dėl to, kad esame baltaodžiai, esame sumokėję labai daug papildomų mokesčių ir labai daug kartų mus buvo bandyta apgauti. Bet šis kartas buvo tiesiog visko apipavidalinimas. Juodaodžių rasizmas yra tragiškas dalykas, apie kurį, džiugu, vis daugiau kalbama. Tačiau stereotipai, nutaikyti į baltaodžius, ir tai, kaip su jais elgiamasi šalyse, kuriose gyventojai yra tamsesnio gymio, yra taip pat labai rimta problema apie kurią niekada nesusimąstėme. Kodėl jeigu esi baltaodis, tavo pinigai yra visų pinigai? Kodėl jeigu esi baltaodis, esi turtingas ir kvailas? Juokingiausia tai, kad dauguma žmonių kaip tas pirmasis vairuotojas, atradę klientus, kurie vis dėlto moka tuos 5000 rupių už pasivažinėjimą džipu, galvoja, kad turistai taip daro dėl to, kad jie nesuvokia, kad ta kelionė tiek nekainuoja. Vyrauja tas gajus stereotipas, kad baltasis tiesiog taško pinigus bet kur ir už bet ką, nemoka derėtis ir to nenori. Kai tiesa, iš tikrųjų, yra ta, kad žmonės tuos pinigus moka tiesiog dėl to, kad nenori kvaršinti sau galvos pykdamiesi su sukčiais, jie gali sau tai leisti ir leidžia. Bet tie baltaodžiai, kurie sau to leisti negali, niekada nei per nago juodymėlį nebus įvertinti kaip žmonės, kurie kažko neišgali, jie vertinami kaip skrudžai. Kiek šiemet teko sulaukti prunkštelėjimų, kai atsisakydavome įvairiausių turistinių malonumų ir paaiškindavome, kad neturime pinigų. Dar daugiau kartų teko sulaukti piktų replikų ir apkalbinėjimo, suprask, koks šlykštynė baltaodis, kuris gaili iš savo milijardų atseikėti porą šimtų dolerių tikriesiems vargšams. Kiek kartų buvome palaikyti pinigų taupyklėmis, pvz., net ir tuose pačiuose kalnuose Nepale beeinant pasisveikinome su sutiktais vaikais, o šie mums nieko neatsakę užstojo kelią ant tilto ir ištarė: „Chocolate?“ (Šokoladas) Gaila, beprotiškai gaila skurde ir varge gyvenančių žmonių. Ir vis dėlto neturėtų odos spalva imponuoti banko sąskaitoje besipuikuojančių skaičiukų, nes kartais ten tikrai nėra nieko puikaus. O, svarbiausia, kad to paties šokolado vaikams nebūtų gaila, jeigu tik kažkas to gražiai paprašytų, o ne pareikalautų, nes juk tu vis tiek turi visko per daug.
O dabar laukia ramybė… liepos 1 dieną iškeliaujame medituoti į kalnus ir savo įspūdžiais apie tai dalinsimės liepos 13-ąją. Tylos pauzė visuose garsuose, kuriuos šiemet į save sugėrėme.