Sugrįžti į namus po metų keliavimo keista ir gera. Biudžetiškas keliavimas buvo didelis fizinis ir dvasinis iššūkis, kuris leido smarkiai ūgtelėti ir išmokė daug gyvenimiškų pamokų. Išsamiai apie kitokį keliavimą dalinamės knygoje „Keliavimas KITAIP: kaip tai padaryti?“, o štai čia devyni paprasti patarimai, kuriuos į savo (ne)kasdienybę gali įkomponuoti kiekvienas keliautojas.
PIRMAS. Keliauti turint mažai daiktų. Pasaulį per metus apkeliavome turėdami po vieną mokyklinio dydžio kuprinę ir papildomų daiktų keturiolikoje šalių nei karto nepasigedome. Neįtikėtina, bet sutilpti į varganą kuprinaitę gali daug daugiau negu, atrodo, įmanoma, jei daiktai pakuojami ir pasirenkami apgalvotai. Štai, pvz., pora kelioninių rankšluosčių gali tilpti į nedidelę sumuštinių dėžutę, kai tuo metu paprastas rankšluostis jau užima bent ketvirtadalį kuprinės. Keliaujant į atšiaurias šalis misija: „mažai daiktų“, gali būti sudėtinga, tačiau vykstant į ten, kur amžina vasara, dažniausiai verta pasiimti tik tai, ko tikrai reikia, o pritrūkus, pvz., marškinėlių, juos tiesiog nusipirkti. Dažniausiai tai bus daug ekonomiškiau nei skrydis apsikrovus lagaminais. Mažiau daiktų reiškia ne tik mažesnę, o gal net jokią, kainą už bagažą, bet ir daugiau mobilumo. Niekada neturėjome savo daiktų atiduoti į autobusų ar lėktuvų daiktavietes, niekada nestovėjome eilėse laukdami daiktų atsiėmimo, kuprines nešdami ant pečių galėjome įprastai vaikščioti, pasivyti autobusus – daiktai nediktavo kelionės rėžimo.
ANTRAS. Susirasti bendramintį kelionės draugą. Keliauti drauge su artimu sielai žmogumi ir dalintis visais potyriais yra jėga. Ar keliaudamas kartu su artimu žmogumi užsidarai nuo kitų? Viskas priklauso nuo sau keliamų kelionės tikslų: jeigu abiejų žmonių siekiamybė bus kuo daugiau išmokti apie tikrąją lankomos šalies kultūrą, geras kelionės draugas bus postūmis tyrinėti ir leistis į nuotykius, jeigu tokio tikslo nėra – keliavimas drauge gali tapti burbulu. O štai keliavimas vienam nors ir yra įdomi patirtis, vis dėlto neretai gali versti atsisakyti įvairių avantiūrų, pvz., nakvynės nepažįstamųjų namuose ar tranzavimo, dėl saugumo. Keliavimas vienam ir dviese gali būti ir labai skirtingos, ir labai panašios patirtys, kurios priklauso ne nuo žmonių skaičiaus, o nuo filosofijos.
TREČIAS. Naudoti „Couchsurfing“ mobiliąją programėlę. Naudodami šią programėlę gyvenome vietinių namuose Panamoje, Peru, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, Kinijoje ir Nepale. Nors į „Couchsurfing“ bendruomenės gretas daugiausiai keliautojų užklysta pirmiausia dėl to, kad ieško vietos nemokamai nakvynei, visa šio reikalo idėja yra tiesiog sujungti žmones iš viso pasaulio ir dalintis gerumu. Tai platforma, kuri leidžia susipažinti su vietiniais ar šalyje gyvenančiais imigrantais, kartais atrasti laikiną pastogę. Be abejonės, programėlės naudotojų atsiliepimai varijuoja, tačiau visos patirtys, kurias ją naudodami turėjome mes, buvo įsimintinos, žavios ir tapo savotišku padidinamuoju stiklu lankomoms šalims pažinti.
KETVIRTAS. Ieškoti patyrusių keliautojų įžvalgų. Nors bendravimas su vietiniais yra tiesiausias kelias suvokti apie šalį, žmogus, savoje šalyje pragyvenęs ilgą laiką, negali iki galo suprasti to, kuris toje pačioje šalyje lankosi pirmąkart. Kelionės metu patarimų klausėme įvairiomis aplinkybėmis sutiktų ten pat keliaujančių užsieniečių ir gavome puikios informacijos apie įvairiausius buitinius ir ne tik dalykus: nuo rekomenduotinų bankomatų pinigų gryninimui sąrašo iki keliautojams pritaikytų ligoninių adresų. Tiesa, tokių patarimų apstu ir internete, tad pamatyti aplankysiamą šalį kitų keliautojų akimis ne tik verta, bet ir paprasta.
PENKTAS. Ragauti. O kiek daug nuostabių patiekalų šiemet valgėme ir gėrimų gėrėme! Nesvarbu, kokių mitybos įpročių laikomasi, keliaudamas kiekvienas gali atrasti kažką neragauto bet kurioje šalyje. Daugelyje valstybių nacionalinė virtuvė yra svarbi tautinio identiteto dalis, kurios nepatyręs žmogus niekad nesupras kultūros, kurią bando pažinti. Tradiciniuose patiekaluose ir gėrimuose atsispindi istorija, pvz., japoniška virtuvė yra tokia unikali dėl sudėtingo šalies reljefo ir ilgus metus trukusio užsisklendimo nuo pasaulio, o štai kai kuriuose Kinijos kalnų regionuose vyrauja tibetiečių virtuvė dėl kadaise ten persikėlusių Tibeto gyventojų. Ragaujant maistą, gaminamą ne didžiulių restoranų tinklų , o vietinių, šalies atradimo džiaugsmas bus daug stipresnis.
ŠEŠTAS. Fotografuoti. Atrodo, visiems pažįstama, bet taip lengvai pamirštama. Fotografuoti ir fotografuotis gali būti labai keista ir kelti tuštybių mugės jausmą – tai dalykas, su kuriuo savyje kovojome visus metus. Nors sustabdytos akimirkos vertės iškart neturi, vėliau tai gali kristalizuotis į tokį nuotaikų uraganą, kuris dalykus privers išgyventi vėl ir vėl. Ir ne mėgėjiškai užfiksuoti kalnai ar pastatai tuos jausmus iššaukia, o vienokia ar kitokia forma nuotraukose figūruojantys mes patys.
SEPTINTAS. Naudoti virtualiuosius „debesis“ informacijai laikyti. Gailėjome dešmties dolerių per mėnesį už didelę informacijos talpą interneto platybėse, o dabar, kai visi 600GB metų nuotraukų buvo pavogti kartu su abiem kuprinėmis, sumokėtume nors ir dešimtkart didesnę sumą, kad tik atgautume vaizdus iš kelionės. Sunku atrasti banalesnį posakį nei: „atsarga gėdos nedaro“, bet banalus jis dėl to, kad siunčia išmintingą žinutę. Visiems keliautojams, norintiems išsaugoti savo brangiausius prisiminimus, virtualusis „debesis“ turėtų tapti privalomybe bent iki grįžtant namo. Patikėkite susitaikyti su medžiagos praradimu nors ir labai sveika, bet skausminga.
AŠTUNTAS. Kontroliuoti kelionės išlaidas. Turistavimui reikia daug pinigų, keliavimui – beveik nereikia, jeigu su finansais gerai tvarkomasi. Šiais metais sukomės kaip išmanydami, kad galėtume keliauti toliau ir pinigų nepritrūktų. Kasdieniu mūsų įpročiu tapo visų išlaidų detalus skaičiavimas, nuolat stebėdavome, kur leidžiame pinigus, stabdydavome save, jei pastebėdavome blogą tendenciją. Visą tai darėme tiesiog „Excel“ lentelėse, kuriose kelionėms brėždavome gaires. Nors nuolatinis skaičiavimas vargina, neturintiems daug pinigų tai yra puikus būdas įgyvendinti net ir pačias ypatingiausias idėjas.
DEVINTAS. Grožėtis. Nors įamžinti akimirkas svarbu, nėra nieko svarbesnio nei tas akimirkas patirti: stebėti kalnus, klausytis upių ir miškų, įkvėpti gryno pajūrio oro ar pajusti smilteles tarp kojų pirštų. Grožio patyrimo keliautojų bendruomenėje trūksta. Šimtai žmonių važiuoja į įvairias lankomas vietas tam, kad pasižymėtų, jog ten buvo, ir pamiršta, kad tai visai nesvarbu. Keliaudami pliusiukų dėliojimo režime pagaudavome ir save, o pagavę visuomet sustodavome. Nepatirti to, kas, atrodo, ranka pasiekiama, yra nusikaltimas sau. O juk tiek daug vietų, tikėtina, lankome tik vieną ir vienintelį kartą gyvenime.
Iki susitikimo, KITAIP!
