Įspūdingos paskutinės kelionės savaitės pateikė daug išbandymų ir patirčių, kuriuos vis dar „virškiname“. Nesu tikra, ar buvo kada nors dar tokia trumpa gyvenimo atkarpa, kai emocinė sinusoidė taip stipriai kilo ir taip pat stipriai krito.
Grįžę į Katmandu iš meditacijos centro paskutines tris dienas leidome su Manishu: žiūrėjome futbolą, tvarkėme jo būsimojo hostelio reikalus, rinkome suvenyrus šeimoms ir draugams ir tiesiog mėgavomės tuo kitu pasauliu. Nors ir jautėmės šiek tiek kaip ufonautai buvo gera grįžti ir vėl šypsotis. Manishas, kuris per mėnesį, praleistą Nepale, tapo antruoju brangiu draugu, atrastu keliaujant šiemet, buvo mūsų namai. Nepalas mūsų širdyse visad išliks kaip šalis, kupina kontrastų ir paprastumo. Nuo pirmųjų minučių, kai į sostinės oro uostą atvykome be pinigų ir ieškojome autobuso, važiuojančio mums reikiama kryptimi, padedami vienuolikos žmonių, iki paskutnių minučių oro uoste, kai moterys ir vyrai buvo tikrinami skirtingose patalpose dėl religinių priežasčių. Tai šalis, kurioje gyventi pavojinga dėl gamtos stichijų ir taršos, tačiau labai gera dėl to, kad žmonės atviri ir vienas kito nebijo. Ar Nepale nutinka nusikaltimų? Dešimtys ir kasdien, tačiau taip pat kasdien nepažįstamieji padeda vienas kitam.
Liepos 13 dieną atsisveikinome su Manishu ir nuvykome į oro uostą, kaip galvojome, pradėti atostoginio periodo Romoje. Skridome visą dieną: pirmiausia, iki Delio Indijoje, vėliau jau iki Romos Italijoje. Skrydžiai buvo gana ramūs, dėl saugumo nesibaiminome, tad visąlaik tiesiog bandėme suvokti, kas vyksta. Kaip buvo keista galvoti, kad: „štai, po kelių valandų jau būsime savo brangiajame žemyne, šalyje, iš kurios ir autobusu iki namų parvažiuoti nebūtų didelis iššūkis.“ Išlipę oro uoste jautėmės keisčiau nei bet kur šiemet: viskas, kas, atrodė, turėtų būti pažįstama, dabar rodėsi taip keista ir svetima. Nei rusų, anglų, vokiečių, italų kalbos, skambančios aplink, nei švelnūs europietiški bruožai, nei kainos, užrašytos eurais, nei švarūs tualetai, puikus internetas ir kiti civilizacijos ženklai ramybės nekėlė. Supratome, kad bijome grįžti namo, nes dabar reikės mokytis vėl gyventi taip, kaip gyvenome prieš kelionę. Prisėdome ant suoliuko ir ėmėme ieškoti vietos nakvynei: kadangi niekaip negalėjome surasti žmonių, mus priimsiančių per Couchsurfing pogramėlę (o tokių suradome net ir Stokholme ar Auklande) teko susimokėti 17€ už kambarėlį miegamajame rajone, kažkokio žmogaus bute. Išėję iš oro uosto sėdome į traukinį ir nuvažiavome ten.
Kadangi kitą dieną kambarėlis, kuriame miegojome, jau turėjo būti užimtas, atsikėlę ryte susiplanavome dienos maršrutą ir vildamiesi, kad žmonių, norinčių mus priimti, atsiras, užsidėjome kuprines ant pečių ir išėjome tyrinėti Romos. Kaip ir visose šalyse, išankstinių planų neturėjome ir gairių apie tai, ką šalyje reikia daryti ir ko nedaryti, neskaitėme. Radę turistinį žemėlapiuką nusprendėme vieną iš trijų dienų paskirti miesto vienoje upės pusėje apžiūrėjimui, antrą dieną kitos pusės apžiūrėjimui, o trečią – tiesiog kažkam, ką sugalvosime.
Pirmoji diena klostėsi puikiai: nuėjome į Romos Koliziejų, atstovėjome eilėje ir apžiūrėjomejo jo vidų, aplankėme panteoną, gausybę bažnyčių ir aikščių, žodžiu, vaikščiojome po visą miestą ir žavėjomės istorija, kurios šiemet taip trūko. Tikrai pasijautėme esą arčiau namų ir kultūros, kurios pasiilgome. Jau vakare, maždaug aštuntą valandą, sėdėjome nuostabioje aikštėje ant kalvos ir grožėjomės besileidžiančia saule. Abu jautėmės pavargę, supratome, kad niekas mūsų nakvynei nepriims, todėl reikia užsisakyti kambarį. O pigiausi kambariai kainavo bent 30€, kas ir mūsų biudžetui, ir, apskritai, suvokimui apie keliavimą buvo tolima. Tam, kad užsisakytume kambarį, reikėjo interneto, todėl teko grįžti atgal į patį centrą, kur veikė kavinės ir parduotuvės. Beeidami juokavome, kad reikia prisėsti kur nors gatvėje ir iš kuprinės išsitraukus tibetietiškus grojančius dubenėlius, kuriuos vežėme draugams, susirinkti pinigų viešbučio kambariui. Apie devintą valandą vakaro atėjome į didelę gatvę, esančią prie pat parlamento, kurioje, zujo daug žmonių. Gatvė nebuvo sausakimša, kad visi grūstųsi, tačiau užimta tiek, kad atkreipti žmonių dėmesį nebūtų sunku. Prisėdome prie parduotuvės „Zara“ ant žemės ir naudodamiesi jos internetu ėmėme užsakinėti kambarį. Aš sėdėjau ant savo kuprinės, Justino kuprinė ir du maišeliai su svarbesniais daiktais: kamerom, dokumentais, piniginėm, buvo šalia manęs. Po kelių minučių Justinui iš šono atėjo kažkoks tamsesnio gymio, skurdžiai apsirengęs vyras ir numetė neaiškų daiktą ant žemės ir angliškai suvapeno klausimą, ar tai matėme. Abu atsisukome sutrikę ir galvojome, kad jam reikia pinigų ar dar kažko. Tuomet vyras nerangiai daiktą numetė darkart. Abu nesupratome, kas čia vyksta. Staiga man iš dešinės priėjo turistas ir labai lėtai pasakė sakinį: „Excuse me, but I was just wondering, is it normal that there was a guy who just came and took your backpack? I mean he is now running away with it.“ (Atsiprašau, bet aš tik norėjau pasiteirauti, ar tai yra normalu, kad ką tik atėjęs vyras pasiėmė jūsų kuprinę? Turiu omenyje, jis dabar su ja bėga) Abu pašokome it įgelti ir pamatėme, kad Justino kuprinės tikrai nėra. Mano mintyse staiga perbėgo tokia pati mintis, kuri šovė į galvą avarijos metu Naujojoje Zelandijoje, kai prieš akis įtrūko automobilio stiklas: „Ar tai tikrai mano gyvenimas?“. Justinas ėmė bėgti kartu su delikatųjį klausimą uždavusiu vyru tolyn, aš pagriebiau likusius daiktus ir pasileidau iš paskos. Bėgome pilna gatve žmonių, kurie mums rėkė: „There there“ (Ten ten), tačiau vagies nematėme. Pasukome į gatvelę, į kurią sukti pasakė didžiojoje gatvėje buvę žmonės, tačiau po kelių sekundžių niekas nieko nebežinojo. Pamačiau šalia stovintį pilvotą policininką, pribėgau prie jo ir pasakiau: „Help us“ (Padėkit mums), šis liepė sėsti į mašiną su juo ir jo partneriu ir mes važinėjome gatvėmis ieškodami vagies. Sėdint mašinoje ir stebint aplinką į galvą ėmė lįsti mintis: kuprinėje buvo vienas mūsų kompiuteris ir laikmena – abiejuose buvo mūsų metų nuotraukos, 600GB vaizdų, ėmė kauptis ašaros. Po kelių minučių pasidarė aišku, kad taip važinėti yra beviltiška, paprašėme mus išleisti. Justinas išbėgo į gatves, aš likau aikštėje klausinėti žmonių ir buvau paprašyta užpildyti paraišką policijai. Tuo metu prie manęs priėjo apie vagį, paėmusį kuprinę, užklausęs vyras, kuris pasakė, kad nesuprato, kur mes nusukome. Jis pasakė, kad vagis nubėgo tiesiai pilna žmonių gatve, kad jis jį vijosi, tačiau negalėjo pavyti. Jis taip pat pasakė, kad matė, kaip tas vagis nužiūrinėjo mūsų kuprinę ir kaip ją pasiėmė. Palaukit, ką? Jis viską matė, tačiau nieko nesakė, jis vijosi vagį gatve kartu su mumis, bet nei vienas iš žmonių, buvusių toje gatvėje, vagišiui net kojos nepakišo.
Negaliu aprašyti to, kas vyko viduje tuo metu. Šokas, baimė, neviltis – negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Policininkai ir žmonės aplink žiūrėjo užjaučiančiais žvilgsniais ir bandė guosti, kad visa tai tik daiktai. Bet kai žmogus sėdi prabangioje aikštėje ir gurkšnodamas kavą tau pasako, kad visa tai tik daiktai, tai tikrai nepadeda įveikti kartėlio. Paraišką užpildžiusi ją padaviau policininkams ir šie pasakė, kad pasistengs padaryti tai, ką gali geriausio. Aš šyptelėjau ir paklausiau, ar jie tikrai ruošiasi kuprinės ieškoti, kaip man dabar aiškina, kad darys. Jie sutriko išgirdę tokį klausimą, o kai aš paklausiau klausimo darkart, nutilo ir liūdnai gūžtelėję pečiais pasakė, kad tai neįmanoma. Pamojau jiems ranka ir išėjau į gatves ir aš. Vienas mane pamatęs vyras priėjo prie manęs ir paklausė, ar turiu vietą miegui. Pasakiau, kad ne ir kad neturiu tam pinigų. Šis net krūptelėjo ir pasakė, kad galvojo padaryti man kokią nuolaidėlę, tačiau jei neturiu pinigų, tai padėti negali ir nuėjo. Klaidžiojau po skersgatvius kol galiausiai viename iš jų po kokių dešimties minučių netikėtai sutikau Justiną. Abu apsikabinome ir verkėme. Velniop tuos daiktus: kameras, kompiuterius, lauktuves, kurių buvo pilna visa kuprinė – viską būtume mielai atidavę, kad tik atgautume laikmeną su nuotraukomis, kurias vis tiek ištrins, ištrins mūsų metus. Ėjome gatvėmis vieną valandą, antrą, trečią, ieškojome kažko ir drąsinome vienas kitą, kad rasime. Nieko neradome, galiausiai gatvėje sutikto italo paprašėme mus nuvesti į policijos ofisą. Šis išklausė visą istoriją, ėmė filosofiškai samprotauti apie daiktų reikšmę žmonių gyvenime, vėliau papasakojo apie tai, kad yra dainininkas ir kad dabar turi problemų, nes jo Youtube paskyra užblokuota. Kai nuėjome į policijos ofisą, kuriame tuo metu budintis policininkas su kažkokiu vyru keitėsi butelaičiais brendžio, vyras atsisveikino ir išėjo. Paprašėme užregistruoti įvykį, tačiau buvome išprašyti lauk, nes policininkas dabar užsiėmęs. Neišėjome ir likome sėdėti ant laiptų laukdami kažko, vis tiek neturėjome kur dėtis. Po penkiolikos minučių policininkas išėjo iš savo kambarėlio ir mus pamatęs nusikeikė, užlipo į viršų ir pakvietė kitą darbuotoją. Dar po dešimties minučių buvome pakviesti į mažą kambarėlį, kuriame šnekučiavosi būrys policininkų, ten gavome formą, kurią turėjome užpildyti. Ją užpildėme, padavėve pareigūnui, o šis tepasakė: „Thank you, goodbye“ (Ačiū, viso gero). Buvome šokiruoti: formoje nebuvo nei mūsų numerių, nei elektroninių paštų, nei detalesnio įvykio aprašymo. Viskas šalia parduotuvės, prie kurios mus apvogė, buvo filmuojama, tačiau jie net nesivargino kažko sužinoti iškart parašę mums nuosprendį. Išėjome į gatvę trečią valandą nakties ieškodami vietos miegui. Galiausiai, po valandos, atradome neužrakintą parką prie Koliziejaus ir numigome ten porą valandų.
Pabudome apie šeštą ryto ir patraukėme į „McDonalds“ restoraną, buvusį netoli. Kodėl? Nes tai buvo vienintelė vieta, atidaryta tokiu metu ir ten buvo interneto prieiga. Įėjome į „McDonalds”, kuris buvo sausakimšas juodaodžių vaikinų, stebinčių mus. Po patalpą vaikščiojo apsauginis, visur kabojo kameros. Mes atsisėdome prie stalo, maišelį su dokumentais ir piniginėmis, kurį nešiojau aš, laikiau ant kelių, o likusią kuprinę ir maišelį su kameromis, kuriuos nešiojo Justinas, padėjome prie kojų ant žemės. Ne už nugarų, ne kažkur toli, tiesiog prie kojų taip, kad daiktus jaustume. Aš tuo metu skambinau mamai ir pasakojau apie pirmąją kuprinę, o Justinas ieškojo viešbučio. Bekalbėdama nuleidau akis link mūsų kojų ir kuprinės nebebuvo. Paklausiau Justino, kur kuprinė yra, ir toliau istorija jau aiški: apsauginis nieko nežino, aplink sėdintys juodaodžiai juokiasi ir nieko nematė. Likome stovėti su maišeliu, kuriame buvo rankšluosčiai, kuriais miegodami parke užsiklojome, piniginės ir pasai.
Jeigu pirmoji vagystė vertė iškart rėkti, verkti, antroji patupdė į kažkokį transą. Stovėti tarp žmonių, kurie žiūri į tave, mato tavo skausmą, dalyvavo tą skausmą sukėlusioje operacijoje, ir dabar iš to juokiasi yra patirtis. Eiti į policiją ir ten išvysti viduje patalpų rūkačius pilvotus policininkus, kurie sako, kad turi per daug darbo ir kad ateitum po poros valandų, yra patirtis. Visa tai yra neteisybės skonis. Mes negalėjome patikėti, kad pasaulyje gali būti tokių blogų ir neempatiškų žmonių, kad gali labai stengtis, bet visiems bus vienodai. Porą valandų praleidome kalbėdamiesi su apsauginiu, dirbusiu „McDonalds“, dar pakalbinome keletą žmonių, besišlaisčiusių aplink restoraną (visi juodaodžiai, buvę kavinėje, dingo beveik iškart po vagystės), pakalbėjome su tėvais, paverkėme ir nusipirkę viešbučio kambarį užsidarėme nuo visko. Gulėjome lovoje, valgėme ledus ir žiūrėjome futbolą. Ir tada nusprendėme, kad iš viso šito reikalo pasidarysime nuotykį. Šiek tiek numigę nukeliavome atgal į „McDonalds“, tada prie „Zara“ parduotuvės ir taip pirmyn atgal. Ar tikėjomės kažką atrasti? Ne, tačiau negalėjome pasiduoti be kovos. Vaikščiojome ir juokavome, kokia apgailėtina ši situacija, iš tikrųjų, yra, kad žaidžiame su 0.001% galimybės kažką atrasti, bet ar turėjome geresnės veiklos?
Kitą dieną atsikėlėme anksti, nuėjome atgal į „McDonalds” ir tęsėme savo tyrimą. Kalbinome kiekvieną prie kavinės stoviniuojantį žmogų, klausinėdami, ar jis kažką pažįsta, ar galėtų suvesti su vagišiais. Visiems pasakojome, kad norime nusipirkti tik informaciją, esančią pavogtuose daiktuose, o visa kita mums nerūpi. Kalbinome apsauginį, kavinės lankytojus ir žmones, kurie šalia restorano pardavinėja įvairius daiktus. Po truputį ėmė dėliotis dėlionė: kiekvieną naktį nuo 1h iki 6.30h „McDonalds“ renkasi tie patys žmonės, kurie į Italiją imigravo iš Afrikos, kitaip tariant, yra pabėgėliai. Tomis valandomis jie kas vakarą vagia, o pavogę išsiskirsto ir eina pamiegoti, o po to tam tikruose taškuose laimikį pardavinėja. Apsauginis mums pirštu parodė į žmones, stoviniuojančius restorane ir prie jo, kurie vagia. Kadangi jau buvo 8h ryto, pagrindiniai vagišiai savo darbą baigė, tačiau visuomet yra budintys klano nariai, kurie tuo metu kaip tik sėdėjo ant priešais kavinę kažkieno pastatytų motorolerių. Išsakę vagišiams, ko pageidaujame, iškart sulaukėme atsakymo, kad šie nieko nežino. Neveikė prašymai, neveikė ašaros, viskas, ko sulaukėme, tai buvo 5€, kuriuos mums įkišo maždaug mūsų amžiaus vyrukas, pasidabinęs auksine grandinėle, ir palinkėjimo nusipirkti pusryčius. Tačiau mums tai buvo vienodai. Pasisukau į vieną iš vaikinų ir pasakiau, kad žinau, jog jis vagia ir kad žino, kur yra mūsų daiktai. Jis pradėjo juoktis. Tada aš pakartojau tai darkart ir darkarti, kol jis pasakė, kad žino, bet kad negali mums leisti nusipirkti informacijos ir negali nieko atskleisti. Paklausėme, ar mūsų asmeniniai daiktai, pvz., rūbai, užrašų knygutės bus išmesti. Šis atsakė, kad taip. Klausėme, ar galime atrasti tą savartyną, kur jie išmeta tokius daiktus, jis atsakė, kad ne. Toliau jį spaudėm, kol šis galiausiai pasakė, kad vagia kitoje gatvėje, todėl nėra atsakingas už „McDonalds“ ir kad atsakingųjų reikės palaukti iki vakaro. Laukėme toliau. Po valandos kamantinėjimo užkalbinome porą vaikinų iš Alžyro, kurie kalbėjo tik prancūziškai. Teko pasitelkti visas turėtas kalbos žinias, bet pavyko iš jų išgauti poros turgaviečių, kur vagišiai pardavinėja daiktus, pavadinimus. Nuvažiavome į tas dvi turgavietes, tačiau jose savo daiktų neradome, bet matėme daug smulkių lobių: magnetofonų iš automobilių, ausinių, telefonų. Nusprendėme pakalbinti aplink dirbančius žmones. Užėjome į papuošalų parduotuvėlę, kurioje sėdėjo indas ir pora kitų darbuotojų. Išgirdęs mūsų istoriją jis papasakojo, kad tokios vagystės atsitinka kasdien ir kad jas šiame rajone vykdo pabėgėliai, kurie atvyksta į šalį ir kad jie turi savo pačių sukurtą turgavietę, kurioje pardavinėja vogtus daiktus. Paklausėme, kaip galėtume ten patekti, šis pradėjo juoktis ir pasakė, kad tai nėra tiesiog paprastas turgus. Netoli jo papuošalų parduotuvės yra didelis Victoria turgus, kuriame parduodamas maistas ir gėrimai. Turgus yra tarp dviejų gatvių, o vienoje iš jų nuolat patruliuoja policininkai. 13h dienos policininkai išvažiuoja papietauti ir keičiasi jų pamaina. Tą valandą, kai policijos mašinos nėra, abiejose gatvėse šalia Victoria turgaus išlenda visi nelegalūs pardavėjai. Vienoje gatvėje žmonės tiesiog parduoda bet ką, o tolimesnėje gatvėje, esančioje už turgaus, yra brangių turtų, prigrobtų „McDonalds“ ir taip toliau, parduotuvė. Jis taip pat pridūrė, kad tas turgus nėra saugus. Mes jam padėkojome ir laukėme 13h. Maždaug 12.50h abiejose gatvėse šalia pastatų sienų ėmė trintis didžiulės juodaodžių grupės. Visi stovėjo lyg niekur nieko ir žvalgėsi. Policijos mašinai išvažiavus prasidėjo veiksmas: pirmojoje gatvėje visi išsitiesė staltieses ir išdėliojo laikrodžius, telefonus, rūbus, ausines – nieko panašaus į kompiuterius ar kameras nebuvo. Ir tuomet mes nuėjome į gatvę už turgaus, kurioje buvo karšta. Visa gatvė, kuri 10h ryto buvo tuštutėlė, buvo pilna juodaodžių su kuprinėmis ir maišais. Jie sėdėjo ant žemės ar laiptų ir savo kuprines ir maišus laikė priekyje, kad matytųsi, jog jie kažką turi, tačiau taip, kad bet kada daiktus galėtų paslėpti ir išsinešti. Be abejonės, mes toje gatvėje buvome it baltos varnos ir iškart pritraukėme labai daug dėmesio, tačiau kad ir kaip jaudinomės, stengėmės atrodyti kuo paprasčiau. Atėjome prie vieno iš vaikinų ir pasakėme, kad ieškome kompiuterio. Šis apsidairė, praskleidė juodą medžiaginį maišelį ir parodė mums Apple kompiuterį, įdėtą į juodą dėklą, ant kurio buvo kažkas užrašyta vokiškai. Vaikinukas pašnibždom pasakė, kad komoiuteris yra naudotas, bet puikiai veikia. Suspaudė gerklę: tas daiktas buvo kažkieno kompiuteris, toks pats kompiuteris, koks buvo mūsų, su tiek pat svarbios asmeninės informacijos ir duomenų. O tie padugnės jų daiktus pardavinėjo. Ėjome toliau ir stebėjome, kaip buvome stebimi. Gatvės gale buvo grupelė „pardavėjų“, kurie fotografavosi su didele „Canon“ kamera. Kaip manote, iš kur jie ją gavo? Vaikščiojome ir negalėjome patikėti. Savo daiktų neradome ir galiausiai buvome aprėkti „pardavėjų“, kad jiems trukdome. Tuomet nusprendėme, kad prieš išeidami galime pabandyti pakalbėti su jais kaip „žmonės su žmonėmis“ ir pasakėme jiems, kad galime sumokėti, jeigu tik supažindintų su kažkuo, kas žino, kur yra mūsų daiktai. Buvome apkaltinti rasizmu, kad darome išankstines prielaidas, jog jie yra vagys ir mums buvo pasiūlyta dėl savo pačių saugumo palikti tą gatvę. Mes išėjome kunkuliuodami emocijomis. Kažkada toje gatvėje atsidurs ir mūsų daiktai!
Tačiau labiausiai emocijos virė dėl to, kad visą tą informaciją išsiaiškinome per pusdienį nemokėdami italų kalbos ir būdami baltaodžiai blondinai, kurie krenta į akis bene visur. Nuėjome į policiją ir pasakėme, kad turime jiems naudingos informacijos. Šie net nesigilino ir galvojo, kad atėjome dėl savo bylos. Valandą sėdėjome priimamajame reikalaudami pareigūno, gerai kalbančio angliškai, kol šis galiausiai pasirodė. Tuomet jam paaiškinome, ko siekiame, ką sužinojome. Iš pradžių mūsų nesiklausė rimtai, tačiau kai papasakojome viską, buvome pasikviesti į vyriausiojo komisariato vadovo kabinetą, kuriame mūsų anglakalbis pareigūnas jam viską aiškino ir vertėjavo. Pareigūnai užsirašė visą informaciją apie gatvę, kurioje pardavinėjama, laiką, atrodė, kad jiems tai tikrai svarbu. Ir tuomet prieš išeinant policininkas mums pasakė, kad tame darbe dirba 18 metų, kad tokias vagystes išaiškinti yra beprotiškai sunku ir jis sėkmių matęs labai mažai. Taip pat jis pridūrė, kad pareigūnų algos tokiam darbui yra per mažos, o pasikasęs savo didžiulį išpampusį pilvą pridūrė, kad ir dvi policijos mašinos vagišiams pagauti yra per mažai. O svariausias jo argumentas buvo tai, kad jį apvogė ir kai jis buvo Prahoje, ir kai jis buvo Londone. Tai tuomet ir kyla klausimas: ar 18 metų yra tikrai per mažai, kad išsiaiškintum tapatybes asmenų, kuriuos kasdien filmuoja kameros, kuriuos atpažinti gali vagystės vietose dirbantys žmonės, kurie jokių vogtų daiktų, pardavinėjamų tą pačią valandą toje pačioje vietoje kasdien, dokumentų neturi ir kurie veikia organizuotame klane, apie kurį gali papasakoti bet kokie ilgiau vagysčių apylinkėse gyvenantys žmonės? Ne. Belieka daryti prielaidą, kad policininkai gauna procentą nuo visų įvykdomų vagysčių ir tiek. Su mūsų kuprinėmis iškeliavo apie 2000€, tokių vagysčių kasdien įvyksta bent 10. Tai net ir 5% į teisingumo sergėtojų kišenes gali visą ieškojimo procesą komplikuoti taip, kad 18 metų nieko daryti nesinori.
Po viso tyrimo nuvykome į Vatikaną, o iš ten – tiesiai į stotį ir į oro uostą. Važiavome antros klasės traukiniu, todėl kelionės metu reikėjo persėsti. Deja, bet apie persėdimą nieko neišgirdome ir stotį, kurioje persėsti reikėjo, pravažiavome. Laiko iki skrydžio buvo likę tiek, kad kelionė traukiniu būtų buvusi per ilga, todėl išbėgę iš stoties priėjome prie automobilio, stovėjusio priešais, ir paprašėme maždaug 40 metų moters mus nuvežti į oro uostą. Ši dvejojo dvejojo, tuomet paklausė, ką apie tai mano jos dukra, sėdinti ant galinės sėdynės, ir jos sutiko. Važiavome 20 minučių ir kalbėjomės. Sužinojome, kad vairuotoja yra suomė, kuri prieš daug metų ištekėjo už italo. Jos dukra, sėdinti ant galinės sėdynės, studijuoja architektūrą, o prieš studijas taip pat buvo pasiėmusi laisvus metus ir dirbo aukle. Kalbėjomės apie šalių skirtumus, apie mokslus, kol atvažiavome. Tuomet paklausėme, kiek moterys norėtų, kad sumokėtume, ir vairuotoja atsakė, kad nenori. Ji pasakė, kad tikisi, kad kai jos vaikai keliaus, jiems irgi kažkas galės taip padėti. Atbučiuoti išlipome ir nuskubėjome įsiregistruoti į lėktuvą.
Skrydis namo buvo pats baisiausias iš visų metų, nors, atrodė, kad dauguma su mumis skridusių žmonių buvo ramūs. Skridome valanda ilgiau, nes patekome į audrą ir lėktuvas buvo nešiojamas ir kratomas labai stipriai, bet namus pasiekėme. Visa Italijos atkarpa mūsų atmintyje bus paženklinta tikrai įdomia spalva. Tai, kad mus apvogė yra apmaudu, nes dingo nuotraukos. Jeigu nuotraukas būtume išsaugoję, visa vagystės istorija būtų tiesiog finansinė netektis ir tiek. Dabar dingo daug akimirkų, kurias po penkiolikos metų prisiminti bus sudėtingiau nei dabar, kai viskas šviežia. Vis dėlto nors ir karts nuo karto aplanko tas neteisybės skausmas ir toks šlykščios emocijos dėl to, kas vyko per tas dvylika valandų, kai pavogė viską, kad ir, pvz., rašant šį straipsnį, mes nieko nesigailime. Daiktai yra daiktai, prisiminimus saugoti stengsimės, o patirtis, kai turi susitaikyti su faktu, su kuriuo susitaikyti labai nenori, yra neįkainojama. Apskritai, mes pažinome Romą tokią, kokios įprasti keliautojai ten nepatiria: mes kalbėjomės su žmonėmis, kurie atvirai pripažįsta, kad vagia, mes ėjome į tas gatves ir matėme tą kasdienybę, kurią dauguma žmonių neigia arba trokšta paneigti. Skaudžiausia buvo pamatyti, kokia korumpuota yra policija ir kaktomuša trenktis į vieną iš bjauriausių civilizacijos bruožų – abejingumą. Juk tiesiog paklausęs paprasto gatvėje sutikto žmogaus, kur yra pavojingiau: Italijoje ar Nepale, išgirstum atsakymą, kad Nepale. Devyniais iš dešimties atvejų nepalietis sau vogti neleistų dėl religinių priežasčių, todėl trūks plyš kažką brukdamas pardavinės daiktus gatvėje ar atidarys kokią kavinukę, o ne ims svetimus daiktus. Ir, greičiausiai, jeigu mus būtų apvogę pagrindinėje Katmandu gatvėje, vagies su mumis ieškotų bent 30 žmonių. Vieni bėgtų kartu, kiti skambintų savo kaimynams, kad išlįstų pro langus ir ieškotų kartu, treti pakviestų pernakvoti pas save ir duotų pavalgyti ir taip toliau. Tikrai neidealizuojame, visur yra blogų žmonių ir visur yra gerų žmonių. Bet mes, besisukdami savo kasdienybėje, besirūpindami savo daiktais, savo šeima, savo darbu, savimi savimi savimi pamirštame apie paprastą gerumą ir pagalbą be jokio atlygio. Mes bijome vieni kitų. Ir dėl ko? Galima sakyti, kad kai nieko neturi, tai nieko ir nebijai prarasti. Bet ar tikrai tie, kas mums padėjo ir padėtų, nieko neturi?