Sunku apibūdinti, kokia spalvinga gali būti viena šalis ir kiek daug įvairiausių istorijų ir jausmų atneša keliavimas. Šią savaitę vien klausėme, stebėjome ir dabar esam persipildę istorijų ir vaizdų, kuriuos norėtųsi sudėti į paveikslą ir brukte parodyti visiems.
Pirmadienio naktį praleidę koridoriuje – vieninteliame oro šaltinyje, esančiame šalia mūsų padangų kvapo pritvaikusio kambario, susiruošėm į 10km nuo Indijos sienos esantį miestą Lumbini. Pasiekę Lumbini, jautėmės taip prastai, kad, atrodė, būsime paguldyti karščio ir užsilikusių salmoneliozės simptomų. Nuėjome į netoliese esančią gyvybės pilną gatvelę ir nusprendėme, kad reikia pavalgyti. Susiradę europietiškiausiai atrodančią kavinę, kurioje maisto patiekalai kainavo jau ne pusę dolerio, o visą dolerį, pirmąkart per penkias dienas normaliai pavalgėme ir mintyse kalbėjom maldas, kad tik viskas būtų gerai. O jausmas vėl valgyti buvo puikus. Po prabangių pusryčių išsinuomavome dviračius ir jau ruošėmės važiuoti tyrinėti svarbiausios Lumbini dalies – didžiulio parko, kuriame ratu išdėstytos įvairiausių šalių pastatytos šventyklos. Tik pradėję važiuoti išvydome tris keliautojus, kurie autobuse su mumis keliavo praeitą dieną. Į Lumbini vyrai atvyko pusdieniu anksčiau negu mes, nes likome nakvoti pigesniame netoli esančiame kaimelyje. Vyrai jau laukė autobuso, vežančio tolyn, o kai pasiteiravome, ar jau pamatė Lumbini, apie kurį kalbėjo su didžiuliu užsidegimu dar dieną prieš, šie mums pasakė, kad nusprendė, jog leisti daug pinigų šventykloms apžiūrėti ir grūstis su turistų grupėmis neapsimoka. Atsisveikinome ir važiavome vis svarstydami, ko mes nesuprantam: dabar Nepale karštasis lietingasis sezonas, kai nėra daug turistų, Lumbini pasiekti užtrunka taip ilgai, kad ten tikrai ne krūvos turistų atvažiuoja, o ir apžiūrėti nieko nekainuoja. Įvažiavę į parką išvydome tuščius kelius ir praviras šventyklas – vaikinai tiesiog patingėjo apžiūrėti tai, kas jiems buvo po nosimis vis kartodami, kad tai per brangu ir neverta. Istorija primena dešimtis keliautojų, kuriuos sutinkame, ir klausomės „išminties” apie tai, kad eiti į žygius ar istorines vietas labai brangu, bet cigaretėms pinigų užtenka. Arba kad keliauti neturint daugybės pinigų neįmanoma.
Lumbini pakerėjo savo atmosfera ir istorija. Kadangi miestas yra Budos gimtinė, šalys, kuriose paplitęs budizmas, miestui simboliškai padovanojo po šventyklą. Važiavome ir stebėjome: Tailandas, Japonija, Kinija, Pietų Korėja ir taip toliau. Visose šventyklose ir soduose aplink arba vyravo amžina ramybė, arba vaikščiojo vienas kitas vietinis. Jautėmės it papuolę į kažkokį sustojusį filmą. Svarbiausias parko akcentas, iki kurio, be abejonės, vedė dešimtys mažų turistinių parduotuvėlių (kaipgi be jų šalia kiekvieno istoriškai svarbaus paminklo), buvo Pasaulio taikos pagoda, tokių pasaulyje yra 100. Stovėjome šalia paauksuotų statulų, žiūrėjome į aplink besidriekiančias lygumas ir karts nuo karto pasirodančius civilizacijos lopinėlius ir atrodė, kad atgimsta Hermano Hesės knyga „Sidharta“: ramybė, nepaaiškinama kažko didesnio atmosfera ir karališkoji prabanga, persipynusi su žole, miškais ir paukščiais.
Apžiūrėję parką, sėdome į autobusą ir išsiruošėm keliauti atgal į Katmandu. Stotyje pabendravome su keliais vietiniais, buvome pašventinti kažkokio pro šalį ėjusio senuko ir sužinojome, kad autobusai važiuos tik kitą dieną. Taigi, kaimelyje likome dar vienai nakčiai. Ryte jau sėkmingai sėdome į autobusą ir išvažiavome. Kartu su draugiška nepaliečių kompanija beklausydami nepalietiško repo ir bežiūrėdami dramatiškas telenoveles, 250 kilometrų važiavome 10 valandų. Taigi, išvykę 8h ryto Katmandu buvome 18h.
O Katmandu, sostinė, kurioje gyvena 50% visos Nepalo civilizacijos, kaskart sugrįžus apdovanoja gyvastimi. Nėra nieko žavesio nei vaikščioti miesto gatvelėmis ir stebėti žmones: keturi vyrukai kas vakarą sėdintys toje pačioje vietoje ir žaidžiantys žaidimą viename telefone, keliolika pardavėjų taip pat stovinčių tose pačiose vietose kas vakarą ir ramiu balsu siūlančių narkotikų, klaidžiojantys besišypsantys turistai nuraudusiais veidais, motorolerių vairuotojai, sustojantys ties kiekvienu televizoriumi kavinėse, kad pamatytų, koks yra futbolo rezultatas. O futbolo karštinė Nepale yra nereali: žmonės žiūri futbolą eidami gatvėse telefonuose, sėdėdami prie televizorių baruose. Vaikščiodamas gyvenamuosiuose rajonuose gali girdėti azartiškus šūksnius, sklindančius pro kiekvieną langelį. Bene kiekvienam nepaliečiui, su kuriuo tenka pabendrauti, turime paaiškinti, kad Lietuva neturi geros futbolo rinktinės, o šis faktas visad palydimas juoku, susitsikymo linksėjimu ir nostalgišku pasakymu, kad Nepalas taip pat. Tą vakarą, kai likome kaimelyje netoli Lumbini, netikėtai pažiūrėjome nerealias Lenkijos ir Senegalo rungtynes. Kai nuėjome prasitęsti vizų į imigracijos centrą, oficialios apklausos prieš naujos vizos išdavimą metu buvome paklausti, ar žinome, su kuo žaidė mūsų kaimynė Lenkija. Kai atsakėme, kad žinome ir kad labai patiko rungtynės, mūsų vertintojas buvo toks patenkintas, kad iškart ekstravagantišku rankos mostu besišypsodamas uždėjo antspaudus.
Vakarą prieš išvažiuodami į antrą pagal didumą Nepalo miestą Pokarą prieš žygį į kalnus vėl susitikome su Manish. Važiuodami į susitikimo vietą sėdėjome autobuse, kuriame grojo rinktiniai Eminemo hitai, ir svarstėme, ar liksime gyvi, ar ne. Jeigu eismas gąsdina Lotynų Amerikoje ar Kinijoje, reikia nuvykti į Nepalą. Tarpmiestinių autobusų vairuotojai, važinėjantys kalnais 100km per valandą greičiu yra tiesiog baisu, bet tai, kas vyksta Katmandu yra kultūrinės patirties dalis. Pėstysis yra nulis, žmonės, vairuojantys motorolerius ir automobilius, gali važiuoti visur, o autobusų vairuotojai yra svarbiausieji kelių ereliai: jei jiems nuvažiuoti reikia, jiems to tikrai reikia ir jie tai padarys. Taigi, keliaudami šviesos greičiu judančiu autobusu pas Manish, papuolėme į avariją. Mūsų autobusą vairavo maždaug šešiolikos metų vaikinukas, jo pagalbininikas tikrai nebuvo vyresnis negu penkiolika metų. Abu jie išlipo ir nuėjo aiškintis su mūsų autobuso veidrodėlį sudaužiusio autobuso vairuotoju ir jo pagalbininku – abu žymiai vyresni. Autobusai tiesiog sustojo gatvės vidury, mūsų jaunieji vairuotojai gestikuliuodami rankomis ugningai aiškino kažką maždaug keturiasdešimtmečiams kelių veteranams, kurie piktai mosavo rankomis ir rėkė. Kartu su visais nepaliečiais autobuse išsižioję stebėjome tai, kas vyksta gatvėje, ir laukėme atomazgos. O atomazgai prireikė pagalbininkų: abu autobusus netikėtai apstojo maždaug penkiolika motociklininkų, kurie ėmė moderuoti „diskusiją”. Ne ne, jie nebuvo policininkai, jie buvo tiesiog paprasti pro šalį važiavę žmonės, nusprendę ištiesti pagalbos ranką. Po dar penkių minučių stovėjimo gatvėje ir klausymo kiekvieno sunkiai du autobusus aplenkusių vairuotojų keiksmų, moderatoriai liepė mūsų jaunikliams grįžti į autobusą ir važiuoti savo keliais. Keturiasdešimtmečiai veteranai patenkinti juokėsi, pamojavo, o mūsų jaunieji vairuotojai liūdni ir tarpusavyje nekalbėdami sėdo į autobusą ir mes pajudėjome. Eminemo hitai nebegrojo…
Susitikę su Manish vaikščiojome po miestą ir kalbėjome apie Nepalo istoriją. Tai, ką nepaliečiai patyrė per labai trumpą laiko atkarpą, stulbina. Dar dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje šalį valdė karalius, jis žmonių buvo išverstas iš posto, šalyje vyraujanti teroristų grupuotė perėmė valdžią ir dabar vadovauja šaliai. Manish per trisdešimt penkerius gyvenimo metus išgyveno pilietinį karą, valdymo formos kaitą, keliolika skirtingų komendanto valandos įstatymų, kai jų nežinantys žmonės gatvėse būdavo tiesiog nušaunami. Jo draugas, kuris dabar gyvena Australijoje, nes nenori prisiminti to, ką išgyveno Nepale, buvo pagrobtas karaliaus valdžią užėmusios valdžios ir kankinamas. Valdžia Nepale iki šių dienų „renkama“ tokiu būdu, kaip ji buvo „renkama“ SSRS okupuotoje Lietuvoje, ir niekas to pakeisti negali. Vakare nuėjome į barą ir ten susitikome su iš Švedijos į Nepalą dviračiu atvažiavusiu Manisho Couchsurfing programėlėje atrastu keturiasdešimtmečiu. Sėdėjome ir kalbėjome apie Linus patirtis Irane, Indijoje. Kadangi Indijos ir Nepalo istorija paženklinta panašiu prieskoniu kaip ir Lietuvos ir Rusijos: nuolatinės kovos dėl dominavimo, nepriklausomybės ir klausimai, kas vis dėlto buvo anksčiau, daug nepaliečių Indijos kultūros nemėgsta ir vengia. Linus įspūdžiai iš dviejų mėnesių Indijoje buvo klaikūs. Manish, kuris pats yra pusiau indas, pasakė, kad jis pažįsta daug nuostabių indų, tačiau kad jį labiausiai erzina perdėtas jų šalyje propaguojamas nacionalizmas, ir prisiminė istoriją apie pardavinėjamas nepalietes mergaites, kurias jis sutiko vizito Indijoje metu. Jis ėmė drąsiai pasakoti apie tai, kaip su draugu nuvažiavo į Indiją ir su draugo giminaičiu, gyvenančiu Indijoje, buvo pakviestas nueiti į vyrų „aptarnavimo“ įstaigą. Manish sutiko ir marškinėliuose prisitvirtinęs mažą kamerą nuėjo į tą įstaigą, kurioje, kaip sakė, matė dešimtis nepaliečių merginų, tenkinančių visus indų įnorius. Manish bandė kalbinti daug merginų, tačiau visos išgirdusios, kad jis kalba nepalietiškai, pabėgdavo. Po daugybės nesėkmingų bandymų Manish, sumokėjęs pinigų už pokalbį, ėmė kalbėtis su viena ten dirbusia aštuoniolikmete nepaliete. Ši papasakojo, kad merginos toje patalpoje laikomos per prievartą ir nėra išleidžiamos į lauką, kad jauniausia ten dirbanti mergina yra keturiolikos metų, kad jos tėvai Nepale galvoja, kad mergina dirba interjero dizainere, o paklausta, su kiek vyrų tą naktį miegos, ji atsakė, kad su 40. Ji papasakojo, kad nemato jokios išeities, nes Indijoje daug moterų vergauja sekso industrijoje ir niekam tai nerūpi. Štai neseniai Indijoje nuaidėjo skandalas, kai mokyklos autobusu važiavusi aštuonmetė buvo išprievartauta keturių vyrų: mokytojo, vairuotojo ir dar dviejų jų draugų, tačiau mokytojas ir liko nenubaustas, nes turi ryšių. Netikėtai Manish pasakojimą nutraukė prie kito stalelio sėdėjusi mergina, kuri piktai pradėjo rėkti, kad jai nepatinka, kad Manish negražiai kalba apie jos šalį ir kad jis turėtų nustoti kalbėti. Mes tiesiog apstulbome ir bandėme save įsivaizduoti jos vietoje: jeigu sėdėtume bare svetimoje šalyje, ir ėmę klausytis svetimo pokalbio, išgirstume kažkieno pasakojimą apie tai, kad vizito Lietuvoje metu žmogus pamatė lietuviams vergaujančias ir seksualiai išnaudojamas merginas, mums būtų gėda. Ir net jei mes nesutiktume su tuo, ką žmogus sako, tikrai nenorėtume, kad jis užsičiauptų. Priešingai, norėtųsi pakalbėti ir paprieštarauti, paaiškinti ir suvokti, kas vyksta. Mes rėkiančią merginą bandėme pakviesti į diskusiją, tačiau ši to nenorėjo ir galiausiai bare dirbę žmonės priėjo ir pasakė, kad geriau tiesiog nekreiptume dėmesio ir kalbėtume tyliau. Mes, Manish ir švedas Linus sėdėjome išsižioję ir bandėme apdoroti visą informaciją, kurią sužinojome ir tai, ką pamatėme. Net ir praėjus kelioms dienoms vis dar persekioja šlykštus jausmas, kad pasaulyje vyksta tiek daug tragedijų, o mes nieko nekeičiame, nors jei tikrai to norėtume, galėtume.
Naktį trise sėdome ant Manish motorolerio ir nuvažiavę į stoties rajoną kartu su kitais vietiniais bandėme sutranzuoti naktį į Pokarą vykstančių darbininkų mašinas. Deja, bet turistams tai padaryti sunku, todėl po poros valandų pokalbių su įvairiausio plauko piliečiais, besisukinėjusiais aplink, pvz., nepaliečiu, kuris mokosi lenkų kalbos, nes nori išvažiuoti į Lenkiją ir ten gyventi, nes Europa, bet pigu, grįžome pas Manish į namus ir jau atsikėlę 4h ryto, išvažiavome su rytiniu autobusu. Autobuse sėdėjome šalia septyniasdešimtmečio nepaliečio, kuris išėjo į pensiją po daugybės metų ligonių slaugymo, ir dabar važiuoja padėti draugui statyti vaikų namų Pokaroje.
Po nuostabios dienos kalnuotame, gana švariame ir gamtos apsupty esančiame mieste esame pasiruošę šešių dienų žygiui po kalnus. Taigi, pirmadienį ryte iškeliaujame patirti nuostabiosios Nepalo gamtos.