Šeštą valandą ryto prie durų užklysta ir gerklę paleidžia gaidys. Apsiverti ant kito šono ir tyliai jo prašai nustoti. Jis kartu su vištom ir viščiukais traukia toliau. Pramerki akis ir klausaisi: kažkur ošia miškas, tolumoje lyg griaustinis nuo kalno nusirita keli akmenys, o kaimynas su kiekvienu žodžiu vis pikčiau varo ožkas į pievą. Basomis pėdomis palieti akmenines grindis, lediniu vandeniu suvilgai veidą ir užkaiti arbatinuką, kad galėtum nusiprausti. Apsirengęs išeini į lauką, kur tave pasitinka dvi vilties kupinos šuns akys, jo nasruose dubenėlis. Užlipi į antrą aukštą. Ten sėdi Ama ir kūrena krosnį. Kubile verda arbata, o virtuvėje ant stalo guli šviežiai iškepta duona. Tu esi Jiuzhaigou kaime.
Savaitė prasidėjo įprastai: valymo darbai namie. Pirmadienį valėme „švarios“ patalynės ir rankšluosčių kambarį ir negalėjom suvokti, ar čia žemės drebėjimas, ar šeimininkių nevalyvumas dėl tokios netvarkos kaltas. Prireikė dviejų dienų, kol išrūšiavom dalykus, buvusius trijų kvadratinių metrų kambarėlyje, ir dar vienos dienos viskam išskalbti. Antradienio vakarą sužinojome, kad po kelių dienų į viešbutį atvyks daug rimtų valdžios atstovų, kurie įvertins, ar namas tinkamas priimti dideles turistų grupes, ar ne. Taigi, eilinįkart šiemet iš vargdienių valytojų tapome spektaklio „Mūsų namai tobuli: čia viskas visada labai švaru ir kvepia“ aktoriais. Name nėra karšto vandens, kai kur nėra nei vandens, nei elektros, bet kiekviename kambaryje išdėliojome gražias dekoratyvines servetėlių dėžutes – juk tai svarbu. Kambariuose, kuriuose vyravo puvėsių kvapas, uždegėme kvapnių tibetietiškų smilkalų. Registratūros kambarėlyje, kuriame nėra elektros, atsirado didelis kompiuteris ir spausdintuvas, o ant stalelio šūsnis įvairiausių skrajučių, reklamuojančių šiuo metu neveikiantį tibetietišką šeimos restoraną ir žygius į kalnus. Dieną prieš atvykstant svečiams Zhuo Ma broliai sutvarkė vieną kriauklę ir joje atsirado šiltas vanduo. Mums buvo prisakyta svečius, kai jie paprašys nueiti į tualetą, vesti tik į tą kambarį. Prieš dvylika dienų, kai atvykome į šią vietą, atrodė, viską įsimylėjome. Žavėjo namas, žavėjo kalnai, žavėjo mus priėmusių Zhuo Ma ir Amos nuoširdumas ir kalbos, kaip jos savo klientais rūpinasi it šeima. Bet tik reikalai pasiekė valdžios lygį, prasidėjo šou. Galbūt jos tikrai buvo geraširdės verslininkės ir gamtos stichijos net ir švelniausiems iššaukia pačius gyvuliškiausius instinktus, bet galbūt tai, ką jos sakė, niekad neegzistavo. Džiugu, kad tiesa išaiškėjo mūsų savanorystės laikui einant į pabaigą, nes meluoti kaip įmonių darbuotojams šiemet buvo pats didžiausias ir šlykščiausias iššūkis visur, kur teko dirbti.
Ketvirtadienį nuo ryto sukomės virtuvėje: valėme grybus ir keisčiausių rūšių žoleles, plovėm lėkštes ir šveitėm krosnį. Į namus atvyko abu Zhuo Ma broliai ir dar pora kitų giminaičių. Visi buvo pasidabinę tradiciniais tibetiečių rūbais, brolis, turėjęs bendrauti su svečiais, avėjo specialiais ilgaauliais batais. Artėjant svečių vizitui turėjome pasipuošti ir mes. Ama mus su Justinu nusivedė iki mažų spyna užrakintų durų. Jas pravėrusi paprašė palaukti koridoriuje ir po kelių sekundžių ištraukė gražius tibetietiškus rūbus. Justinui ji davė vieno iš savo sūnų rūbą ir liepė saugoti. Man ji ištraukė vieną iš Zhuo Ma apdarų. Kai jį apsivilkau, Ama ėmė aikčioti, koks jis gražus. Tada vėl nuėjo į kambarėlį ir grįžo nešina sunkiu metaliniu diržu, kurį bandė man suveržti ant liemens. Diržas buvo per didelis, todėl tvirtai nesilaikė. Ama pažvelgė man įdėmiai į akis ir pasakė, kad šis diržas buvo jos mamos, todėl turiu su juo elgtis itin atsargiai, o eidama laiptas jį privalau prilaikyti. Išklausę rūbų dėvėjimo instruktažo, grįžome atgal į virtuvę ir su jauduliu laukėme svečių.
Apie dvyliktą valandą dienos į namo kiemą suvažiavo penki visureigiai – atvyko apie aštuoniolika svečių. Visi pamatę mus ėmė juoktis ir fotografuoti, bandė kalbėti angliškai klausinėdami, ką čia veikiame ir kodėl. Vyresnysis Zhuo Ma brolis svečiams aprodė namą, Justinas visus juos fotografavo, o mes su Zhuo Ma, Ama ir kitais padėjėjais sukinėjomės virtuvėje. Maždaug po pusvalandžio visi susėdo svetainėje ir ėmė valgyti. Mes stovėjome lauke ir laukėme. Svečiams pavalgius Zhuo Ma su broliu pradėjo kažkokį pristatymą. Tuo metu iš kambario ištrūkusi mus užkalbino puikiai angliškai šnekanti moteris ir ėmė klausinėti apie keliones ir savanoriavimą. Sužinojome, kad moteris studijavo turizmą Anglijoje ir yra apkeliavus bene visą Aziją ir Europą. Išgirdusi, kad mes iš Lietuvos, ji net pašoko ir ėmė pasakoti, kad Vilnius jai yra vienas iš gražiausių Europos miestų: žmonės šypsosi, gatvės gyvos, bet neperkrautos, visur pilna mažų kavinukių ir žalumos. Šypsojomės mes ir galvojom, kaip mes tų žavių Vilniaus gatvelių pasiilgome. Dar kelias minutes pakalbėjus atėjo ir svarbiojo vizito pabaiga – pristatymas baigėsi, visi išėjo į lauką pasifotografuoti ir neilgai trukus išvažiavo. Viskas truko pusantros valandos ir atrodė it paprastas draugų sambūris. Nusirengėme tibetietiškus rūbus ir kibome į purvinų indų krūvą.
Rimtajam vizitui pasibaigus sugrįžo ramybė. Šeštadienį pietavome kartu su Zhuo Ma ir Ama ir pranešėme, kad pirmadienį galvojame išvažiuoti. Nors iš pat pradžių viešbutyje praleisti planavome dvi savaites, bijojome, kad moterys mūsų sprendimu nebus patenkintos. Tačiau jos apsidžiaugė. Paaiškėjo, kad Zhuo Ma irgi ketina po poros dienų išvažiuoti į Chengdu, todėl nežinojo, ką mes būtume veikę be jos. Padėkojome joms, kad mus šiltai priėmė, o jos padėkojo už pagalbą. Tuomet Ama pasisuko į Zhuo Ma ir paprašė mums išversti tai, ką ji tibetietiškai pasakys. Ir moteris pasakė, kad ją su dukra šokiravo tai, kad Justinas rytais darė kavą ir pusryčius. Tada atsisuko į mane ir sako: „He is a good man“ (Jis yra geras vyras). Mes niekaip nesupratom, kas čia tokio šokiruojančio – juk vienas iš Zhuo Ma brolių yra virėjas ir dirba restorane. O jos mums ir paaiškino, kad jų kultūroje vyrai namie niekada negamina ir nepadeda virtuvėje net išsiplauti indų ar nuskusti bulvių. Jos brolis gali gaminti svečiams restorane, bet ne sesei su mama namie. Visą tai jos dėstė su lengva kartėlio gaidele ir vis susižavėjimo kupinais žvilgsniais pažiūrėdavo į Justiną. Tada ir galvojam – štai tai yra tie didieji kelionių atradimai, kai turi suvokti, kad tau savaime suvokiami dalykai kažkam gali būti nepasiekiamas troškimas. Ir kai vienam pasaulio krašte dominuojanti tema yra lyčių lygybė, kitam dar klesti gūdus patriarchatas.
Tai taip ir baigėsi tas keistas tibetietiškas etapas Kinijoje. Pirmadienį anksti ryte sėsime į autobusą ir vakarop, tikimės, saugiai pasieksime Chengdu. Iš ten laukia dviejų savaičių keliavimo po Kiniją maratonas. Važinėsime naktiniais traukiniais, taigi, nemokėsime už apgyvendinimą, ir bandysime suprasti, kokia gi vis dėlto ši šalis yra. Zhuo Ma ir Amos namai buvo paskutinė mūsų savanorystė šiemet ir nors savanorystės konceptas yra puikus būdas pamatyti šalį vietinių akimis, viduje džiugu, kad tai baigėsi. Padirbę penkiuose viešbučiuose, trijuose restoranuose ir vienoje fermoje, matyt, pasiekėme tą tašką, kai už darbą norisi gauti pinigų ir šypsotis tada, kada norisi.