Neaišku, ar kada nors tiek juokėmės, kiek tai darėme šią savaitę. Trise su Stephen kraunamės puikiausias japoniško gyvenimo patirtis.
Tam, kad situacija apie tai, kas dabar vyksta būtų aiškesnė, privalu papasakoti apie Fioną, kad ir kokia neverta ji to bebūtų. Fiona yra australė, kuri būdama penkiolikos metų vieneriems metams išvažiavo mokytis į Japoniją. Kaip pati sako, pirmąkart nutrūkusi nuo tėvų grandinės ir būdama tokia jauna, visą savo laiką išnaudojo pramogavimui. Kai grįžo namo, turėjo daug mokytis ir dirbti, o tai jai nepatiko. Taigi, tuomet Fiona, būdama šešiolikos metų, pabėgo iš namų ir išvyko atgal į Japoniją. Ten ji pradėjo eiti į mokyklą ir gyveno pas vienos iš savo draugių tėvus. Po mokyklos ji nusprendė paskirti metus keliavimui po Japoniją. Kadangi tuomet ji itin mėgo slidinėti, tiesiog keliavo po visos šalies slidininkų kurortus ten dirbdama. Visose vietose moteris prisistatė kaip prancūzė, kad vietiniai su ja bandytų kalbėti japoniškai, o ne angliškai. Taigi, po metų jau su puikiom japonų kalbos žiniom Fiona įstojo į universitetą. Nors ir nebuvo puiki mokinė, tuo metu Japonijoje augo ekonominis burbulas ir visose įstaigose užsieniečiai buvo trokštama darbo/mokslo jėga, taigi, moteris atsidūrė tinkamu metu tinkamoje vietoje. Po universiteto ekonominiam burbului toliau plečiantis ir užsieniečių paklausai augant Fiona gavo darbą vienoje iš rimtų finansinių įmonių Tokijuje. Ten ji dirbo porą metų, o po to, kai darbas padėjo susikrauti tūkstančius banko sąskaitoje ir žiauriai pabodo, Fiona įstojo į Oksfordo universitetą magistrui. Turėdama absoliučiai neįprastų patirčių, keistą gyvenimo kelią ir vidutinio lygio akademines žinias „pataikė“ aplikuoti tuomet, kai išskirtinis mąstymas buvo daug didesnis privalumas negu akademiniai sugebėjimai. Gavusi magistrą Fiona grįžo atgal į Japoniją ir ėmė dėstyti apie Japonijos kultūrą universitete Tokijuje. 2006 metais moteriai buvo pasiūlyta sudalyvauti projekte, kurio metu ji turėtų kalbinti geišas, jas filmuoti ir vėliau išleisti dokumentinę laidą apie geišų pasaulį. Fiona susidomėjo, todėl įstojo į geišų mokyklą ir po metų tapo pirmąja vakariete geiša Japonijoje. Projektui tik prasidėjus buvo aišku, kad jo baigtis bus nesėkminga, nes geišų dažniausiai negalima filmuoti. Vis dėlto tai Fionai atvėrė duris į tai, kas ji yra dabar. Nors faktas, kad geiša ji tapo tik per metus vis dar dabar kelia klausimų (paprastai tam reikia treniruotis bent porą metų), šiuo metu ji yra įžymi Japonijoje ir gauna tūkstančius mokydama jaunas geišas, filmuodamasi televizijos laidose, linksmindama savo pačios klientus ir dar vis dėstydama universitete. Kadangi geišų pasaulyje pagrindinis dalykas yra pažintys, Fiona, susipažinusi su daug turtingų ir įtakingų vyrų, ne tik užsidirbo daugybę pinigų, bet ir gavo reikalingų leidimų nekilnojamajam turtui įsigyti. Taigi, dabar ji pelnosi nuomuodama būstus.
Nereali istorija ir viskas būtų tiesiog nuostabu, jeigu su Fiona tektų valandėlę pabendrauti prie kavos puodelio. Ji mielai ir su didžiule puikybe papasakotų apie savo pasiekimus, apie tai, kaip filmavosi Oprah Winfrey laidoje, kokia ji populiari Japonijoje ir taip toliau. Bet kai su šia moterimi susidūri akis į akį, stebuklai išnyksta iškart. Visuose jos namuose dirba tik savanoriai, vadinasi, mažai kas yra padaroma profesionalai, algų ir, savaime suprantama, mokesčių ji nemoka. Tokijuje dirbantys žmonės gyvena kartu su ja ir dar kol kas renovuojamose patalpose, todėl dirba mažai, nes nėra klientų, gauna daug jos gaminamo maisto ir klausosi įvairių pasakojimų. Pagrindiniai dalykai, kuriuos jie turi padaryti, yra keisčiausios nelegalios užduotys, pavyzdžiui, išnešti šiukšles, kurių išvežimas Fionai daug kainuotų, ir numesti prie kitoje upės pusėje gyvenančių žmonių siukšlių dėžės. Manau, kad ši situacija puikiai apibūdina Fionos asmenybę. Namas Kamakuroje, kur mes ir dirbame, yra pagrindinis jos pinigų šaltinis, kuriame ji per mūsų daugiau nei dviejų savaičių darbo laikotarpį buvo dvi dienas. Taigi, mes esame savininkai/nuosavybės vadovai, Stephenas su mumis ruošia kambarius, bendrauja su svečiais ir tvarko sodą. Šios pareigos turbūt bene rimčiausios, kurias buvome gavę per visus šiuos metus: mes renkame pinigus, administruojame jos nuosavybių skelbimus Airbnb ir booking.com svetainėse, rūpinamės klientais. Tik „mažytė“ bėda yra ta, kad kai turi tokias pareigas, laisvadienių nėra. Fionai, Louis ir visiems kitiems žmonėms išvažiavus kartu su Stephenu mėgavomės poros dienų ramybe: kasdien turėjome tik po keletą svečių. Prieš išvažiuodama Fiona mus pamokė gaminti tradicinius japoniškus pusryčius, taigi, dabar juos patiekdami galime prisidurti bent šiek tiek pinigų. Gaila, kad ramybe pasimėgauti teko labai neilgai, nes Japonijoje prasidėjo Auksinė savaitė – visiems atostogos, visi keliauja. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mūsų namas perpildytas ir mes dirbame daug. Bet neturėti laisvadienių, kai kasdien padirbi po keletą valandų, reikštų tik tai, kad Fiona pažeidė susitarimą duoti po dvi lasvas dienas per savaitę. O dirbti kasdien, kai Japonijoje yra užimčiausia metų savaitė, reiškia, kad esame išnaudojami. Per pusę savaitės mes jau uždirbome apie du tūkstančius dolerių, o per kelias ateinančias dienas uždirbsime dar keturis tūkstančius dolerių – visi Fionai eina į kišenę, o jos net nėra namie.
Bėda ta, kad darbo krūvis dar nėra blogiausias dalykas. Blogiausias dalykas yra tai, kad netgi jei žmogus turi pinigų ir patirties, tai jis vis tiek gali būti neišmintingas skrudžas. Mūsų namo sienos yra iš popieriaus (tiesiogine to žodžio prasme), jam yra daugiau nei šimtas metų, taigi, name yra tik vienas dušas, vienas tualetas, miniatiūrinė virtuvėlė ir jokios garso izoliacijos. Normaliai žiūrint, šiame name galėtų apsistoti daugiausiai šeši svečiai: po tris į du erdvius ir gražius kambarius. Už tokias sumas, už kokias Fiona nuomuoja kambarius (70 dolerių per naktį paprasčiausiame privačiame kambaryje vienam žmogui), kitose vietose žmonės gautų penkių žvaigždučių apartamentus ir aptarnavimą. Čia žmonės tiek moka, nes nori autentiškos istorinės patirties ir bent vidutinio lygio aptarnavimo. O štai ką jie gauna: name be dviejų gražių ir tikrai svečiams tinkamų kambarių yra dar trys: biblioteka, kurioje yra pilna knygų ir per kurią reikia pereiti norint patekti į vieną iš gražiųjų kambarių (visa tai yra galinėje namo pusėje), mažas bendras svečių kambarys, kuris yra maždaug keturių kvadratinių metrų dydžio, taigi, net ir keturių asmenų šeimai pavakarieniauti gali būti ankštokas, ir dar vienas kambarys, kuris yra tarsi bendrojo kambario tęsinys ir taip pat galėtų būti skirtas visiems. Visas šis „bendrasis“ kambarys, svetainė, yra šalia virtuvės, pačiame namo viduryje – visi pro šią vietą vaikšto į dušą, tualetą, iš ir į namą. Taigi, mūsų mieloji vadovė vietoj to, kad investuotų pinigų ir patobulintų du svečiams tikrai tinkamus kambarius, galbūt pasamdytų vieną žmogų, kuris dirba nuolatos ir žino viską, vietoj to, kad nupirktų džiovinimo mašiną ir tiesiog sukurtų aukštos kokybės aptarnavimą svečiams, į mūsų patalpas kiša kuo įmanoma daugiau žmonių. Vakar name turėjome šešiolika svečių!!! ŠEŠIOLIKA! Bibliotekos kambaryje, pro kurį reikia pereiti, miegojo keturi žmonės, už jo esančiame kambaryje – dar keturi, kambaryje, kuris galėtų būti bendrąja erdve šiuo metu gyvena dar keturi žmonės, kitame kambaryje – dar keturi. Visiems šešiolikai svečių ir trims savanoriams yra skirta mažytė virtuvėlė, vienas dušas, vienas tualetas ir vienas keturių kvadratinių metrų kambarėlis su pagalvėlėm ant žemės. Primename, kad name yra popierinės sienos. Mes turime vieną mažytę skalbimo mašiną ir visą patalynę turime skalbti joje. Viskas džiovinama lauke, nes Fionai gaila pinigų nusipirkti tam skirtą aparatą. Gal ir viskas būtų gerai, jei Japonijoje nuolat šviestų saulė ir turėtume užtektinai patalynės rinkinių, bet mes neturime ir neretai čia lyja. Taigi, kasryt keliamės ir skalbiame po dešimt „užėjimų“ ir tiesiog laukiame, kad patalynė išdžiūtų stebėdami laikrodį, kad tik svečiai nepasirodytų anksčiau, negu spėsime paruošti jų kambarius. Fionos skelbimai buvo ištrinti iš kelių nuomavimo platformų todėl, kad ji turi vien blogus atsiliepimus. Airbnb ir booking.com Fionai siunčia laiškus, kad jeigu savo reitingų nepagerins, jos skelbimai bus išimti iš šių portalų. Ir spėkite, ką mieloji geiša daro: ji rašo mums ir sako, kad turime visiems svečiams sakyti, kad jeigu jie mūsų neįvertins bent aštuoniais balais iš dešimties, tai būsime uždaryti. Ne, ji negalvoja apie tai, kad blogi atsiliepimai yra paliekami dėl kažkokių priežasčių, ji tiesiog mano, kad klientai yra per reiklūs.
Mūsų savijauta labai kontraversiška: kai tik apgalvojame situaciją iš šalies, tai pasidaro labai pikta, nes dar niekad nebuvome taip išnaudoti. Po kelių dienų šioje vietoje būsime „išdirbę“ dvidešimt dienų, taigi, ji mums bus skolinga aštuonias laisvas dienas, kurių vertė paskaičiavus pinigais būtų daugiau nei penki šimtai dolerių. Norisi bėgti, bet neturime pinigų, todėl esame priversti likti ir nuolat atsiprašinėti svečių už tai, kad jie išvydo ne tai, ką tikėjosi. Vis kovojame su gyvuliškos prigimties iškeliamu potraukiu pasiimti kažkiek pinigų, kuriuos surenkame iš klientų, sau. Bet vis dėlto jei čia nebūtume atvažiavę, tai nebūtume sutikę Stephen. O su juo bendrauti kuo toliau, tuo įdomiau, kasdien kartu valgome ir vakarojame, einame pasivaikščioti po miestelį. Kitą vasarą įgyvendinsime vieną iš Stephen svajonių ir trise nuvyksime į Rusiją, kur iš Maskvos traukiniu per Sibirą važiuosime į Vladivostoką. O ir visos absurdiškos situacijos, kurios, jei šis verslas būtų mūsų, keltų neviltį, dabar tiesiog kelia juoko ašaras.
Auksinė savaitė Japonijoje tik prasidėjo, o mes smaginamės iš širdies. Penktadienio rytą gražiai paruošėme namus ir mes su Justinu nusprendėme pasidaryti sau dienos išvyką į Hakone miestelį. Žinojome, kad vėliau tai padaryti neturėsime jokių šansų. Stephenui beliko tik priimti svečius ir nuvesti į jų kambarius. Išvažiavome, vaikštinėjom, grožėjomės ir apie aštuntą valandą vakaro patraukėme namo. Prieš grįždami nuėjome į mažą kepyklėlę ir nupirkome Stephenui bandelę. Tuo metu patikrinome elektroninį paštą ir pamatėme Stepheno laišką, kad namuose vyksta įdomybės ir kad jis labai laukia mūsų. Grįžome namo ir pamatėme dvi kines, įsitaisiusias Stephen kambaryje, ir Stephen, gaminantį mums spagečius virtuvėje. Paaiškėjo, kad tos moterys mūsų name buvo užsisakiusios kambarį, tačiau jame jau gyveno kiti svečiai – įvyko užsakymų susidvigubinimas. Niekaip nesupratome, kaip tai atsitiko, nes nieko savo sistemoje apie tai nematėme. Paskambinome Fionai ir ši pasakė, kad kartais taip nutinka. Na, nutinka tai nutinka, galvojome. Jeigu jai tai atrodė nesvarbu, tai kodėl mes turėtume tą problemą spręsti? Išsiskirstėme miegoti ir tą naktį Stephen turėjo miegoti bendrąjame kambaryje (svetainėje). Ryte pabudę sužinojom, kad Stephen miegojo ant lentynos patalynės spintoje, nes buvo daug svečių, kurie naktį vaikščiojo į tualetą. Kitą dieną vėl susitvarkėme namus, pasivaikšiojome ir trise jau vienuoliktą nakties sėdėjome virtuvėje laukdami paskutinių trijų japonų svečių, kurie turėjo atvykti į jau ir taip perpildytą namą. Štai ir dar viena situacija: staiga, į namus ateina maždaug keturiasdešimties metų vyriškis ir tvirtina, kad užsisakė name kambarį. Parodė patvirtinimus – tiesa, jis tikrai užsisakė kambarį. Tik bėda ta, kad jo užsakytame kambaryje jau miega porelė meksikiečių. Pasisodinome jį virtuvėje ir ėmėme kalbėtis. Paaiškėjo, kad jis yra prancūzas, kurio proseneliai gyveno Vilniuje, jis yra fotožurnalistas, kurio darbai yra spausdiname rimčiausiame vokiečių laikraštyje. Apžiūrėjome jo nuostabias nuotraukas iš kelionės po Iraną ir kartu su Stephen papozavome vienai iš jo nuotraukų. Tuo metu vis bandėme išsiaiškinti, kas gi negerai užsakymų sistemoje, kad į mūsų namus vis atvažiuoja svečiai, apie kuriuos nieko nežinome. Galiausiai supratome, kad Fiona tiesiog pamiršo mums atsiųsti prisijungimą prie vienos iš užsakymų paskyrų, todėl dabar dvigubinasi užsakymai, kurių mes net nematome. Skambinome jai – telefonas išjungtas. Paaiškinome prancūzui situaciją, šis pasakė, kad jam nesvarbu, kur miegoti, tai paklojome futoną tame keturių kvadratinių metrų bendrajame kambarėlyje. Šįkart Stephen kategoriškai atsisakė išsikraustyti iš savo kambario. Negana to, tą patį vakarą mums paskambino policijos prieš savaitę išlydėtas Riccardo. Mums atsiliepus jis pasakė, kad praleido paskutinį traukinį, kuriuo turėjo važiuoti į Kyoto miestą, todėl dabar yra Tokijuje ir neturi vietos miegui. Jis paprašė mūsų slaptai kur nors pakloti jam čiužinį, kad jis naktį atvažiuotų, pernakvotų ir ryte keliautų toliau. Žinojome, kad negalime jam atsakyti, bet taip pat žinojome, kad jeigu Fiona jį rastų miegantį sandėlyje, tai policija ne tik kad jį išlydėtų, bet ir išsivežtų kartu, o ir mums kiltų daug bėdų. Tuo metu, kai kalbėjomės telefonu su Riccardo, kitos keturios kinės, apsistojusios bibliotekos kambaryje, nusprendė namo sode uždegti bengališkų ugnelių. Tai pamatę kaimynai Fionos ir, apskritai, užsieniečių nemėgsta – namas tradicinis, sename sename rajone ir gyventojai aplink itin konservatyvūs. Taigi, stovėjome trise koridoriuje ir isteriškai juokėmės: turim šešiolika paprastų svečių, turime dar vieną svečią, kuris miegos bendrame kambaryje, turime Riccardo, kuris miegos sandėlyje ant futono, pakloto prie šiukšlių krūvos, ir turime policiją, kuri atvažiavo, nes kaimynai iškvietė ją pamatę kinus, bėgiojančius lauke su bengališkom ugnelėm.
Nežinau, kas mūsų laukia šįvakar, nežinau, kas laukia rytoj. Jau turime prieigą prie visų Fionos paskyrų ir turime nemažai rebusų: „Kur patupdyti svečius?“, kuriuos reiks išspręsti. Visi trys sutarėme gegužės septintą, kai užimtasis periodas baigsis, išvykti. Mes iškart keliausime kelioms dienoms į Osakos regioną, Stephen prie mūsų prisijungs po poros dienų. Taip sakant, improvizuosime!